Nostalgija vadinasi sniegas

Šią žiemą sniegas begalvis, raitas vaiduoklis,
drėgnais skvernais. Ir mintys gula į negrabias
armonikos klostes, kurioms užgrojus
pustonių vėjas langinėmis išdaužia dangų.
Šią žiemą, kaip ir bet kurią kitą,
naktys ilgesnės už miegą – jos klaidžioja aklos,
nekalbios – vien žiojėjančios skylės krūtinėse,
klampios mėnulio duobės, išduoda, kad gyvos,
kad apkabins ir užsups.
Tokia žiema panaši į ligotą karalių, kurio
likęs tik vardas – jis šlapinas menių kampuos
ir rakinėja karališką nosį priešais paveikslus
su protėviais – ak, kaip nekarališka.
Taigi, ši žiema, kuriai keiksnoti nereikia drąsos,
veik geriausia iš dangstomų šuliniuose,
kur šoktum stačia galva skandintis. Taip būna
po tūkstančio metų sudžiūvusioj laikraščio
kriaukšlėj radus to meto orų prognozes –
jos neminės, kad sniegas – tai raitas vaiduoklis,
dangiškųjų vištidžių dvasia, minkšta ir vėsi.
Toks ir liks, tik nežinia kieno pėdsakų virtine
lyg akrobatas ant lyno žengiu.
                            Toks ir liks, kurio ilgisi kūnas.