Fragmentai laiko ir savęs (36

Jau turbūt nežinosime kaip,
nežinosime kas
kirto medį, atėjęs į mišką,
kaip atrodęs jis pats,
nukirstą medį
į pamatus būstui padėjęs,
kokį dievą jam rodė dangus,
kokį vardą nešiojęs, 
tačiau tikra — 
jis pirmas suspėjo
į darbymetį Šklėrių sėjos.

Ir tegu šitas vardas – ne tas,
kurį „pirmas suspėjęs“ nešiojo.
Tegu jam – nepažįstamas aš,
kaip ir tie, su kuriais pagiedosiu.
Vėjas pučią į tylumą
ir nepaiso kitokių darbų  —
Šiandien, ryt ir kasdieną
Vėjo saujose smėlis, tik smėlis.
Reikia kraštui kalnų
ir tegu jie išmoksta keliauti,
kad paskui nereikėtų prašyti malonės dievų
kur jiems būti, kur augti.
Ir Adomas kaip mat čia ateis,
kuomet  šitaip gražiai surėdyta

Vaikšto  kraštas smėlynų kalnais,
Kopomis vaikšto.
Ne, net karaliui galvos nenulenks,
išsiprausęs darbymečiu savo.
Štai  pušelė ant delno:
— Auk, žalioji, daininga esi,
vėjus visus išgiedojus.

Prakaito lašas palaisto šaknis:
— Auk, žalioji,
šaknimis kuo giliau, kuo giliau
įsiskverbus į smėlį, į smėlį.
Nesuklyks čia  žuvėdros,
bet iš prakaito, druskai iškritus,
Upeliukai išplauks ir ištrykš šaltinėliai.

Auk, žalioji.
Štai ateina  Adomo vaikai,
auna nuauna nuo kojų vyžas.
O sustokite, smėlio kalnai,
Ir te būna tarp mūsų taika ir ramybė,
užkuriant pypkę
titnaginių ugne... (ugnim).

  ... atsikvėpiau, taip ir neištaręs Šklėriaus  vardo, vis abejodamas: o  gal?  Gal dar pasirodys  stebuklas ir sužinosime, kad  būtent jis taip kirto medį, atėjęs  į mišką, sužinosime, kaip atrodęs jis pats, nukirstą medį į pamatus būstui ir visam Šklėrių sodžiui padėjęs.