Te būsią ši diena, kaip atmintis,
kaip poteris, išeinant į šventovę.
Oi, nekalbėk, senatve, kad akla,
kad rankos nežegnoja,
o kojos neneša tavęs.
Tiek daug  judėjimo aplink,
kad ašara akių
išmokusi save nuplauti savimi.

Girdėk, dienorašti,
taip šiandien Jeigas taria,
pajautęs pergalę,
kad greit ir verkti nereikės.
Ten, kur šaltinai užželia,
pražysta augti gėlės...

Buvai man šaltinėlis, Julija,
Dabar gi pirmąkart
žegnojuosi atmintimi,
nes verkti jau nemoku.
Nebent gėlių rasa suvilgyčiau akis,
ar ašarą  į skolą  išprašyčiau
žinodamas, kad  laiko ją grąžinti
ir man jau neužteks.

Kryželį  įsmeigiu čia pat, šalia savęs,
kaip paskutinei iš Šklėrių Grigų (Raulų)
išėjusiai...   
Jos vardas Julija, altoriau,
gal pasimelskime kartu..