Fragmentai laiko ir savęs (35

    Nė karto  neišgirdau, kad kas jį pavadintų Simonu; tik Šimas. Simono vardas, regis, visoje  Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų    parapijoje neegzistavo. Kaip ir iki šiol. Garantuoti  negalėčiau, bet kai parapija be lopšių, tai nėra didesnių galimybių jiems atsirasti.  Atsikeliančių į jos kraštą irgi nėra. Ne Amerika gi, ne Vokietija, ar Anglija. Bet šalia Kabelių esanti Marcinkonių parapija netgi įvardinta Simono vardu, būtent: Marcinkonių Šv. Apaštalų Simono ir Judo (Tado) parapija. Ji gerokai ankstesnė, negu Kabelių. Kolei čia nebuvo pastatyta bažnyčia (1911), žmonės ir ėjo, ir važiavo melstis į Marcinkonis.
  Iš ložės į sceną nusileidome kartu, visu trejetuku: Idinis, Dinis ir aš. Ir nepaisant, kad Dinį  matu pirmą kartą, o ir Idinį neseniai, tačiau jaučiau, žinojau, kad jie man labai  artimi ir net  kažkodėl, matydamas juos du, atrodė, kad trūksta trečio.
  — Aha, aha, - atsiliepė Vidinis: gyveno trys  broliai, du protingi, o trečias kvailiukas. Bet  tu  teisus – manęs dar vis perdaug, Pranuci. Jeigu  pasiseks savęs  įžmoginti dar vieną dalį, pavadinsiu jį Iniu. O kas jau liks, tegu jau tiek ir bus. Su tiek savęs keliausiu ieškoti gimtinės.
  — A, Vidini, nemoku net mąstyti, ką esi sumanęs.
  Ir tikrai, kad nemoku. Tačiau suprasti, kad ir  manęs perdaug, neatrodo sunku. Ir net pradėjau mąstyti, kad kažkur ten, toli toli, ir man reikėję būti, kol nežinia kodėl atėjau čia. Tačiau tokiems pamąstymams priežastis lyg  akivaizdi — režisieriaus kėdė negalėjo nekrustelėti mano savasties, kuri, matyt, nusėdo kaip dumblas, neleisdamas atsikvėpti tvariniui pagal Dievo paveikslą. Pradėjau suvokti, kad kasdienybė  niekuomet nebūna nyki, apsnūdusi, kad būnant  amžiname judesyje reikia  nepaprasto tingulio, kad va šitaip su juo susitaikytum, pasiramsčiuodamas lazda ir vis smulkindamas žingsnius į saulėlydį. Tiesa, dabar atrodo, kad jau turiu teisę tarti, jog tingulio etapas besibaigia, o tai, kas bent kiek pakruta, reikia krutinti toliau, įsiūbuoti taip, kad  galva svaigtų. Bet reikia pasirinkti atramos tašką. Tvirtą. Tokį, kad iš po  kojų neišsprūstų, neišslystų ir reikia  neužsižioplinti paskubant pasakyti: šit ir viskas, ką turiu.
  Įsižiūrėjęs prie Ūso balos į dziedulį Feliksą, atrodė, kad užmiršau, kad prie Skersbalės laukia dziedulis Šimas. Sodybos kiemas didelis, su aukštu žaibolaidžiu jo viduryje. O dviejų galų ilga pirkia padalyta  masyvia priemenė ir kamara, vis dėlto yra ankšta
  — Režisieriau, prašau į kėdę, — pratarė Idinis, o Dinis, stumtelėjęs ją, tuoj pakišo po sėdynę, labai panašiai kaip kažkada Vidinis. Taip kad iš tikrųjų obuolys nuo obels netoli krenta. O iš ložės pamatytas balinių peizažas dingo. Vėlgi panašiai kaip kažkada „bendru sprendimu“ išbrauktas eil. „Atodūsis“. Bet, atsiprašau. Negali būti, kad  išbrauktas, jeigu vis dėlto jis yra.

Žemės ant rankų nepakelsiu,
tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta 
ir sklando liūdesį akių.

Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo ir dabar,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus savyje.

Gal ten, širdin,
ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo iš Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
gyvybę kurti iš pradžių.

  Man neatrodė, kad eilėraštis pabaigtas, bet,  neprisimindamas daugiau, pasakiau, kad tikriausia tiek pakanka.
  — Betgi ji, Pirkaitienė, ar kaip ten ją vadina... taigi Sėdinti Ant Slenksčio pati galėjusi padeklamuoti, — kažkas pasakė iš  salės
  — Tikrai nežinau,  neprisimenu.
  — Ar  aš, — nelauktai atsirado Moteris ir pati  viena, be  muzikos:

Kada  noriu verkiu,
Kada noriu dainuoju,
Nuo sunkių vargelių
Neišsivaduoju.

  — Kas ji? Pirkaitienė?  Sėdinti Ant Slenksčio? Gal tai  mano  motina? Gal kuri nors iš bobulių — Karolina ar Marcelė? Gal? Abi gal?

Ilsta  man rankelės
Nuo sunkiu  darbelių,
Alpsta man širdelė
Nuo rūsčių žodelių...

  Salė aprimo. Ložėje „B“ pamačiau Vidinį. Jis nežymiai kilstelėjo ranką, esą, dirbk, režisieriau.  Net ne taip svarbu, kaip sekasi: geriau- blogiau. Svarbiausia, kad dirbi.