Fragmentai laiko ir savęs (33

    — Ateik čia. Kėdė nepabėgs, o pabūti su mumis visuomet verta.
  Salėje žiūrovų nebuvo. Tuščia. Tačiau iš ložės „B“ žvilgėjo dvi poros akių.
  — Gal vėliau. Dabar reikalai skubina. Bet, Idini, ką čia veiki?
  — Liūdžiu, dairausi ir kartu su Diniu saulėgrąžas lukštenam
  — Aha. Supratau, — tariau, bet tuoj klausiau: — Su Diniu?   
    Galvoje  toptelėjo, ar tik nebus dar vienas Vidinio palikuonis. Nesijautė, kad galėčiau nustebti. Vidinis darė daug pastangų „išsigryninti“ ir aš tikėjau, kad greitai į jį galėsime įeiti kaip Žmogaus bažnyčią. 
  Truputį padelsęs, pakilau į ložę ir žvilgtelėjęs į sceną regėjau, kad ji gerokai pasikeitusi — išplatėjus, nudrikus į tolį. Ypatingai šiaurinis  pakraštys, ten, kur už balos, už Cigonų kalno, miglojosi horizontas iki Margionių kaimo, iki jo titnaginės ir geležinkelio stotelės.
  — Va tau! Iš kur tiek? Nuo kada? Visi Šklėrių baliniai.
  — O aš maniau, kad pirma susipažinsime, — atsistojęs priešprieša ir pasisveikinimui paduodamas ranką, pasakė beveik Idinio dvynys.  Abu  jie, Idinis ir Dinis pasirodė labai panašūs. Bent  kol kas, iš pirmo žvilgsnio.
  — Kai žinai Vidinį, pažįsti Idinį, sarmata būtų nepažinti Dinio. Faktiškai laukiau  Bet ar čia tinkamiausia vieta pažintims megzti? Ar  neprotingiau ateiti į sceną?
  — Sakykit, kurioje Vietoje? Va, Idinis, susipažino prie Ūso balos, o man labiau norėtųsi prie Skersbalės.
  — Išdžiūvo. Jau nėra  ten jos. Kaip, beje, ir Ūso balos. Iki vandens reikia kastis per pusmetrį. Net giliau.
  Nunėriau galvą žemyn. Taip atsitiko, kad iki šiol netgi neužsiminiau apie Šimą (Simoną) ir Marcelę Grigus. Ir, regis, supratau, kodėl Idinio ir Dinio buvau pakviestas ateiti į ložę. Kad primintų. Tai Šklėrių balinių kraštas. Taip, dabar išdžiuvęs, bet iš ten atėjo motina. Ne, ne Pirkaitienė, bet... o  Dieve, kaip jos panašios. Jeigu kas parodytų į ją kaip į Sėdinčią Ant Slenksčio, žiočiausi iš  nuostabos, kad kažkas  anksčiau už mane ją  tokia pamatė.
  Žiūriu į keliuką, tuoj iš Karlonų sodybos kiemo įbėgantį į atėjusį mišką. Tada jo nebuvo, o keliukas — taip. Per neaukštą kalvelę nubėgęs prie balos, vinguriavo jos išlankstytu pakraščiu iki Mackelio brastos ir, įšokęs į Šklėrių – Margionių  kelią, kartu su juo niro į brastą, išnirdamas kitoje  pelkės  pusėje. Dar puskilometris kelionės ir mano motina Stefanija pasijausdavo parėjusi namo, pas savo motiną Marcelę, pas tėvą Šimą.
  — Gerai. Judu pasikalbėkite, o aš... Regisi, kad  pradedu pavydėti Vidiniui. Bent  norisi pasakyti  jo žodžius: „tokio, koks esu, manęs per daug“. Regis, dar taip  neseniai taręs juos, o rezultatas  toks, kad Dievo duoną valgo jau du jo palikuonys. Patikėkite, Idini ir Dini, savijauta  tokia, kad  ir smagu, ir  liūdna. Bet jeigu ne scena, aš jau  šio krašto negebėčiau matyti. Kažkur galvoje, kažkur mintyse, bet va taip, kaip dabar... Ne, ne. Tikrai — ne.
  Įsižiūrėjau į scenoje įkeltą balinių krašto peizažą ir: 

Guodžia: neverk, neliūdėk...
Viskas praeina.
Taigi, ir džiaugtis neverta.
Po darbymetį vaikšto maža skruzdėlė,
bitė  medų į avilį renka.
Ar žinosiu kada,
kaip atrodo Vidinis,
kai jo nei per daug,
nei per maža? 
Ar ateisiu kada
Į Vidinio bažnyčią?

Gesta dienos. 
Bet taip tik atrodo.
Laikas laiko klajūną
Begalybėse savo erdvių.
Visi žodžiai ant lūpų,
visos dienos ant delno
datom surikiuotos.
Skambtelėk, mažas varpeli,
Skambtelėki, šauni atmintie.

Aš tikiu į tiesas,
kuriomis man lengviau netikėti.
Net ir Žodyje Dievo
nesutilpęs, dairaus po save.
Aš tikiu,
kad įaugę į laiką,
Į bažnyčią  Vidinio įaugę,
Žemės žodį  į lūpas įkelsim Aukščiausiam,
kaip korį geriausio medaus.

Skambtelėk, mažas varpeli,
Skambtelėki, šauni ateitie.