Fragmentai laiko ir savęs (29

Štai jis, sodžius.
Nematęs tokio jo,
tačiau žinau:
įsiterpia į mišką —
namas prie namo.
Šilas tolsta
kol lauko kaimui bus.
Septynios dešimtys sodybų su kažkiek.
Dvi gatvės. Bet kas žino,
ar maža tiek, ar daug?
Ir tu, žmogau, kuris
čia pirmas atėjai,
kas būsi? Ir kodėl
nelieka tavo vardo, pavardės?
Net kapas, regisi, į žemę neįkritęs.
Argi galėję būti taip,
kad net ir jis išnykęs?
Parodom į tave sodžiaus vardu —
esą, gyvena Šklėrius, gyvas.
O kaip kitaip, jei tikime;
nuo tavo pavardės
ir Šklėrių sodžius vardas kilęs.
O kapas?
Deja, deja, tačiau atrodo,
ir kapas greitai bus.
Vėl ant laukų išaugo miškas
ir baigiasi grūdo sėja.
Į ką kalbėti? Kaip? Ir ką?

O Žodi, atsiverk,
kaip Dievui kažkada,
kai jis pasaulį šitą kūrė.
Atrodytų, ko reikia dar,
kai jau kėdė režisieriaus yra,
o ir scena savaime atsiranda būti.
Tik kilstelėk užuolaidą
ir godžios akys pasitiks tave:
nė vieno mirusio – visi gyvi.
O jeigu atsitiktų taip
kad tarp gyvų kažko nesurandi,
te ir tuomet ramybėje pabūna  Dievas.
Jis davė laisvę man.
o konkrečiau —
jis davė sceną, į kurią,
jei panorėsiu pats ateis numirti.
Bet šit tyliu.
Kodėl tyliu?
Ar ne todėl tylu,
kad — Dieve sergėk— šitaip nenutiktų.

  —  Ar girdite? Prašau pakelt užuolaidą, —vėl išgirdau varną Golių.