Fragmentai laiko ir savęs (27

  Vidinis — teisybės žmogus. Pasirodo, kad ir pirmame pokalbyje, man tapus režisieriumi, nepažinau jo ne todėl, kad specialiai apsimetinėjęs kažkuo kitu. Ne, ne todėl. Prasidėjo realizacija eksperimento, kuomet pajautė, kad galįs iš savęs išeiti atskiromis esybėmis, sakytum, atskirais tipažais. Man nebuvo naujiena tai išgirsti jo svajonėse, gal net  nuojautose, bet neįmanoma buvo patikėti. Įsivaizduodamas jį kaip gimdytoją, paprastai leptelėdavau: gimdyk, Vidini, gimdyk, o tai  pasiliksi be palikuonių. Ir šit tas pirmas kartas, kai Vidinis atėjo su vienu iš jų.
  — Būkite pažįstami, Pranuci.
  — O tu žinai, kas  atsitiko šiukšlyne? Dangus jį šelpia savo raštais, — neleidau kalbėti Vidiniui. — Štai iš visos knygos tesugebėjau išsaugoti vieną lapą. Tiesa, dar jo apdarą. Tuščią.,  Tik lapas su jo 39 ir 40 puslapiais.
  — Tokia jau yra Savęsp šalis, — nenustebo Vidinis, net nepasidomėjęs, kas būtent nutiko.
  — Šalis?
  — Gal pasaulis. Gal Visata. Neįmanomų dalykų, regis, joje nebūna, o sunkiai įsivaizduojamų —  pakankamai daug. Bet dabar gi...  prašau,  susipažinkite ir aš  judu paliksiu vienu du.
  — Vadinkite mane Idiniu. Tiesa sakant, dar neapsisprendžiau ar tokį  jį sau pasiliksiu. Tarkim, tai preliminarus mano vardas.
  Suklusau, o atslūgdamas padaviau Idiniui ranką
  — Mane dažniau Pranuciu vadina, bet iš tikrųjų Pranas. Dokumentuose.
  — Ir dokumentuose ne Pranas, o Františekas. Bet, žinoma, norėta pakrikštyti Pranu, — tikslino autobiografiją Vidinis. — Kelis metus taip ir būta, kol neprireikė žvilgterėti į bažnytines knygas. O ten – Františekas.
  — Jeigu leisite, vadinsiu Františeku.
  — Ne, neleisiu. Jokiu būdu — ne. Geriau jau Pranciškumi.
  — Man tai nebus sunku daryti, — nenusiminė Idinis. Ir tik dabar atidžiau nužvelgiau atėjusįjį su Vidiniu. Jau metuose. Per  keturiasdešimt. Kresnas. Mudviejų su Vidiniu augumo. Galva  subanguota truputį pagarbanotas plaukais, su  pradėjusiais žilti smilkiniais. Toks, sakyčiau, dručkis, tinkantis galynėms ir ištvermei. Kakta lygi ir nežinia kodėl panūdo panašiai kaip ant durų staktos  parašyti  ant jos Trijų karalių vardus.
  — Na taip, vardas man negirdėtas, bet panašu, kad  nuo žodžio yda, nors daugiau tikimybės, kad iš vardo  Vidinis, — pakalbėjau it apmąstydamas regimus dalykus, bet taip, kad būtų išgirsta ir Idinio, ir Vidinio. Po to  jau taip:
  — Atsiprašau, kad toks nesvetingas pasirodžiau.
  — Dirbti atėjau, Pranciškau. Tikiuosi, kad neatsakysite. Jau šiek tiek  esame anksčiau šnektelėję. Tuomet  buvau stačiokiškas, bet, matyt,  taip reikėję. Dar vis buvau tamstos Vidinio valdžioje, dar vis juo ne tik mąsčiau, bet ir kalbėjau. Pamenat: „O tu? “ Beje, tie dalykai jau užrašyti.
  — o tu? — girdžiu
  — Ar aš? — palaukęs klausiu, nesuprasdamas  kad kalbuosi su Vidiniu.

  Arba  štai vėl:

  — O tu? — ir vėl girdžiu
  — O aš? — vėl perklausiu, apsidairydamas aplink ir stipriau įsikibdamas į kėdę

  — Tuomet  mane vadinote praeiviu.

  — Neskubėk, praeivi,
kėdė jau užimta.
 
  — Taip buvo toks dalykas.  O  ką,  ar manote, kad  kėdė neužimta?  — kilstelėjau  akis į Idinio akis.
  — Net labai patikimai užimta, — atsakė nuramindams jis ir  tarė, kad  atėjęs čia kaip talkos žmogus, nes  mano, kad jis man bus reikalingas. Ypatingai dabar, kai reikia  atsikratyti per dešimtis metų susikaupusiu šiukšlynu, persijojant jį ir pasiliekant tai, kas racionalu, kas šviesiai derėtų prie Savęsp šalies veido. 
  — Taip, darbo  tikrai daug, bet  jeigu manote, Idini, kad  aš viską  suprantu, ką čia kalbate,  tai, deja,  ne.  Ko tyli Vidini? Na, ko?
  — Netyliu, Pranuci. Jau esu sakęs, kad  manęs buvusio man per daug. Noriu išsivaikščioti. Supranti? Dalimis išsivaikščioti. Bet  jeigu ir  nesupranti, tai ne bėda, kai  yra režisieriaus  kėdė, yra scena, yra sumanymas persijoti susikaupusį šiukšlyną, kuris ją dabar užgriuvęs. Ir labai tikiuosi, kad tau gerai pagelbės Idinis. Labai.
  — Ką dar sumanęs?
  — Manęs ir tokio, koks lieku be Idinio, irgi per daug.
  — Ir dabar gimdysi Dinį?
  — Jeigu ir be jo manęs  bus per daug, gimdysiu Inį. Tik va žodis  „ gimdysiu“  labai  netinkamas. Ne,  ne, jis manęs  nežeidžia, bet šią  funkciją puikiai atlieka  moteris ir te taip per  amžių amžius...
  — Bet tu toks pats, Vidini. Toks. Be Idinio, bet toks. Patikėk. Niekas  nepasikeitė.
  — Aš irgi žmogus, bet ar daug kas pastebime, kaip labai jis pasikeitęs? Ar daug? Aš - ne, tu - ne, jis, ji irgi - ne...