Fragmentai laiko ir savęs (24

  Ant scenos  man tekę  būti. Ne retą  sykį. Net  mėginant įsikūnyti į „Žaldokynės“ Jokimą Žaldoką. Net būnant kartu su Dalia Tamulevičiūte, kuri  teatrinei visuomenei geriausia atsimenama kaip režisierė. Ir va, ir va, taigi, ir vėl scenoje, Vidinio įsakmiai sodinamas į kėdę. Savijauta  tokia, kad  nelengva  suprasti. Turbūt  permaininga, kai jautiesi lyžtelėtas tai pragaru, tai dangumi. Ir įsidėmėtina, kaip, sėdint  joje, greitai mezgėsi eilėraštis. Irgi, matyt, ne šiaip sau, o kad lengviau būtų savimi tikėti, nepasijausčiau tuščiu.

Suskaudus ašara
nubiro nuo akies,
matyti,  susigėdusi,
kad vyras verkia,
ir nuplaukė į rasą.

Nepyki, ašara,
kuomet jautiesi Žmogumi
tai be skirtumų Jis -
ar moteris, ar vyras.
Šiandieną man pasisekė,
kad savimi rasotas
kaip priešaušry žolė
pajautusi, kad dar vis auga..

Eilėraštis niekaip nebuvo pasakytas — nei padeklamuotas, nei pakuždėtas, nei dar kitaip,  bet žinojau, kad jis yra, kad jis man reikalingas, kad ji reikia laikyti taip, kad, netriukšmaujantį, tylų ir kiti žinotų, kad jis yra. O Vidinis vis rūpinosi, kad  kėdė nebūtų tuščia, nors ir man dar vis nebuvo leista išgirsti, kad kėdė neeilinė, kad ji gal viena iš dvylikos, kad turint ją, jau gali tikėtis, kad ji padės įsigyti dvarą. O pažiūrėjus, neišvaizdi, aptriušusi, neverta geresnio žodžio ir bent menkų pastangų ją turėti. Ir todėl nesistebėtina, kodėl taip nesinorėjo į ją sėstis, ir stebėtina, kodėl Vidinis taip atkakliai stengėsi  mane pasodinti. Ir tik vėliu išgirdau, kail pagaliau neiškentės riktelėjo;
  — Betgi tai režisieriaus kėdė. Ir nereikia Ostapo Benderio, kad ją surastų. Supranti? Tai režisieriaus kėdė.
  Režisieriaus? Jis taip ir pasakė – režisieriaus? – nebuvau tikras. Ką ten „tikras“! Tiesiog nežinojau, kaip elgtis, bet tai, kas yra – faktas: sėdžiu režisieriaus kėdėje, kuri taip atkakliai kyštelėta po užpakaliu, tačiau netrukus jaukinau savyje  supratimą, kad tai prabanga. Ji ne materialinė ir jos vertė deimantais ir briliantais nepamatuosi,  bet smagu žinoti, kad jau turiu  eilėraštį turiu. Ir tikiu, kad tai tik gera pradžia.
  Gera pradžia?
  Na taip, į pradžią tokio vyksmo net savijautoje nereikėtų kišti. Vidinis irgi nemanė, kad į režisieriaus kėdę sodina mane ilgam ir tai vienur, kai kitur apie tai kažką pasakydamas, galop sukūrė išsamesnį savo pamąstymo vaizdą: esą, kai yra kėdė, reikia, kad ir sėdintis ant jos būtų. Kurį laiką pasidairęs, apsistojo  ties mano persona ir tiesiai - šviesiai:
  — Reikia nuo kažko pradėti. Bet nuo ko? Suprantu, kad sėdintis turėtų būti valstietiškos konfigūracijos tipas. Vadinasi, kad ir paviršutiniškai, bet mąstantis. Suprantu, kad idealu, jeigu jis režisierius. Drąsus, ryžtingas, suvokiantis, ko gyvenimui labiausia reikia. Ir svarbiausia, kad iš nieko sugebėtų kažką padaryti. Bet neduok Dieve, jeigu jo supratimas, kaip „Fauste“ direktoriaus, pageidavusio turėti vaidinimą pagal minios užgaidas:
      Vaidinimas, man regis, turi būti
      Lyg šiupinys- ir lengvas, ir skalsus.
  Tokie režisieriai man nereikalingi. Supranti?
    - Puiku, kad tokie Tau, Vidini, nereikalingi. Todėl prašau: sėsk šioje kėdėje. Sėsk ir būk toks, kokio tau reikia. Žinai, kad nepretenduoju į jokius režisierius. Tikrasis  mano pašaukimas — vežėjo pašaukimas. Ir tu tai  žinai.
  - Tyliau, netriukšmauk! — nors kalbėjau  ramiai, kažkodėl tildė Vidinis. — Apsidairyk, pasižiūrėk, matyk kiek daug apie save  prisišiukšlinę, — pasakė jis ir patylėjo it leisdamas man neskubiai atlikti apie save apsižiūrėjimo veiksmą. Paskui giliai į krūtinę įtraukė oro ir, triukšmingai jį iškvėpęs, tyliai, beveik pašnibždomis: 
  — Matyt, kad šūdžiai, o ne rašykai esame, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšliadėžes.
  Tylėjau. Šis reikalas apkalbėtas ne pirmą kartą. Ir štai netikėtai, lyg savaime priartėjo  apsisprendimo valandą ir Vidinis taip:
  — Faktas yra, koks yra ir toliau nedelskim. Norėčiau išgirsti tavo pirmą prakalbą iš režisieriaus kėdės..
  — Dievas  mato, kad esu tau paklusnus, Vidini, — atsiliepiau..

Gražu, kad ir aptriušusioj kėdėj,
o vis dėlto turtingas,
o vis dėlto nutolsta, net išnyksta
kipšas žino kur,
niauri mintis: girdi,,
buvau, esu žmogelis nelaimingas,
o Viešpatie, padėk!

Nemoku dar įeit į būtį naują.
Galbūt iš patirties senos
ir kėdę rodau,
nes juk žinau.
labai gerai žinau,
kad kažin kiek daug beturėtum,
o vis mažai,
vis reikia dar daugiau.
Ir šit turtingas! Net labai!
Ir briliantais, auksu, deimantais
jau  savo turtų nematuoju.
O Čyru Vyre vytury,
paukšteli mažas, turte begalini,
aš nežinau, ar kas mane supras,
tokį bagotą tavimi.