Fragmentai laiko ir savęs (7

Vidurvasaris jau nekils aukščiau
Ir bėdavoja žmonės, kad ir vėl neradę žiedo.
Paparčių daug – paežerės, miškai jais dosnūs,
Bet anė vieno, kad žydėtų.
Atrodytų, įkrisk į jų būtovę ir galvok,
Kad gal jų žiedas pats esu.
Bet — ne. Lengviau sakyti: neradau,
O Jonines palikti skoloje.

Ir aš ne išimtis,
Ir aš tiek daugel metų
Nepavargau matyt, kaip sudega laužai,
Kaip pustosi ir aušta pelenai
Kaip skaudžiai po truputį, po žiupsnelį
Sugrįžta į ugniavietes žolė.
Ak tu, kantrybe, tu – kupranugari,
Prašysiu Žodžio, kad tau būtų geras,
Kad išmaldai nebūtu abuojus
Galbūt ir man padėsi dar apželti 
Ir klyktelėti gerve rudeniui
Iš Šklėrių pirkių palubių.
Nedaug paliko jų, labai nedaug,
Nors kai žinai,
Kad pelenai taip pat žvaigždės dalis,
Ar verta guostis ir gesintis savimi.
Kaip kad ugniavietės — žole
Kaip tuščias laukas — arimu 
Kaip paukščiais giedantis dangus — tyla.
O būna — ugnį užgesinam ugnimi,
Tačiau  esmė išlieka ta  pati:
Žvaigždė dėl to nenyksta.
Tegu  — kitaip, tegu — visaip,
Tačiau ligi lašelio savyje...

O, regisi, jau užtrunku –
It tyčia  neskubu giliau mišką.
Man gera būt šilinių žmogumi,
Ir tai, kad šitaip, kaip yra,
Man teikia paspirtį neužsimiršti
Ir nuo žemų lubų aukšta šviesa 
Nesibodi atgal — jau kaip žvaigždė —
Į tolimą vaikystę grįžti.
Jau nesakau, kad buvo ir... nėra.
Kaip ir ugniavietės — gesinasi žole.