Traukinys. Spalio 4-osios lapelis

      Savijauta tokia, jog visko turiu tiek daug,  kad nors aiktelėk: Viešpatie, kam reikia daugiau, negu reikia! O sugrįžusios iš pradingimo papūgos  Nadežda ir Potjė nenutyla; pasakoja ir pasakoja. Daugiau Nadežda, kad net nesuvokiu, kur jos yra Galvoje? Mano? Potjė irgi nedaug atsilieka, bet jam svarbiau pasergėti, kad patikėčiau, jog yra taip, kaip buvo, kaip patyrė. Todėl jo kalboje pasigirsta it įtaigos, akcentai, it apibendrinimai, charakteristikos, kurias sugeba įterpti net ir į Nadeždos pasakojimus.
  — Tai, ką patyrėme, ir patys dar nežinome. Mums net  atrodo, kad savo nutikimus protingiau kalbėti kaip fantazijos dalykus, bet tai ne fantazija, dzieduli.
  — O! jeigu  žinotumėt, ką matėme, tai ir dangaus su dievais, kaip ir pragaro su velniais ateitumėt paieškoti čia.
  — Kur ČIA, Potjė?
  — Kur? kur? Savo galvoje, dzieduli, — neužtrukęs įvardija adresą Potjė, o po kupė grindimis dunksi traukinio ratai: turtingas dziedulis, turtingas dziedulis...    
  — Aha. Net labai turtingas. Garbė dievui, dar su kelnėmis, bet jau be kalendoriaus. Netrukus ir jų nereikės. Ir be kelnių būsiu turtingas, — pašaipiai atsiliepiu, bet ironija  netiksli, nes besiraižydamas pamatau, kad prie kupė durų pakabintas lapelis. Išeinančiam pro duris, tai visuomet kliuvinys jo akims, tačiau man pro jas išeiti dar neteko. Pirmąkart keliu užpakalį nuo suolo, pirmąkart nuo kupė staliuko einu link durų, pirmąkart prireikia judėti, tvarkant kažkokius savo reikalus. Įsiminė konduktoriaus: augink ją, žmogau. Kokią išauginsi, tokią turėsi. Net nepamaniau, kaip dažnai man teksią prisiminti taip pirmą kartą pasakytus konduktoriaus žodžius ir bent mintyse dėkoti, kad jie buvo pasakyti. Taip tardamas kalbėjo apie kupė, kuri, kaip žinia, irgi daiktavardžių sąraše, nors...
  — Ką – nooors? 
  — Kupė, esė, Portjė, — jų nelinksniuoju. Gyvena kaip vieną kartą išgirsta ir argi dėlto kam bloga?
  O kalendoriaus būta nedaug — viso labo nedidelio formato (12x9 cm.) vienas lapelis, tačiau vien matyti jį buvo nepaprastai gera. Kabinau ant ausų akinius, keliausi nuo staliuko ir ėjau iš jo išgirst, kaip įvardintas esamasis laikas. Beje, ėjau atsargiai, lyg bijodamas įkristi į atsiversiančią po kojomis duobę. Juokinga? Galbūt. Va, ir pats dabar šypteliu, nors sapnas neišsitrynęs; jis it atspaudas įsigėręs į atmintį, į visą Savęsp, o ir supratimas toks, kad kažkur, gal po kupė grindimis duobė atsiradusi netgi anksčiau manęs, bet ji protingai užmaskuota traukinio tarnautojų, galbūt net konduktoriaus Anupro, jeigu, žinoma, jis ne dėdė Kazys. Bet ir būnant su duobe vienoje  kupė, gyvenimas neapkarsta; įpratau ir nereikėjo stengtis atsiminti protingų patarimų, kad, girdi, saugokis pats, tai ir dievas pasaugos. Na, o anas laikas, kai pirmą kartą atvėriau šios kupė duris, pagal kalendoriaus lapelį atrodęs taip:

    2013 spalis

  Saulė teka 07: 24,
  leidžiasi 18: 51
  Dienos ilgumas 11. 27
  Delčia (dylantis)
  29 mėnulio diena

  Šiandien 2°C / 9°C, debesuota su pragiedruliais
  Rytoj 2°C / 10°C, giedra
     
            4
    PENKTADIENIS
  Pranciškus Mąstautas Eivydė Pranas
  Pasaulinė gyvūnijos diena, šv. Pranciškus
  Gyvenimas be žmonos - kaip daržas be tvoros
  Svarstyklės (09. 23-10. 22) - Gyvatė - 277 / 40,

  Šis tekstas atspausdintas smulkiu (drabnu) šriftu. Atrodo, lyg norėta sutaupyti popieriaus kitiems užrašams, nes tuoj po jo it laivelis masyviais skaičiais „įplaukusi“ lygtis, kurioje nežinai nei kiek nežinomųjų, nei kaip juos ieškoti. Išvaizda jos nelabai įprasta, nes lygtis užrašyta dailininko teptuku: 

                    088 (+XXIX) =75
 
  Žiūriu į ją, užmiršdamas ankstesnius potyrius, net ir papūgas Nadeždą su Potjė. Atrodo, kad nutilo. Galvoje ramu, tuščia. Ir negirdžiu, kad traukinio ratai dunksėtų: turtingas dzieduls, turtingas dziedulis... Ir jau kone įsitikinęs, kad šioje, atsiprašant, „lygtyje“ nei vieno žinomojo. O vis dėlto gera, jog pagaliau žinau, kad pro kupė langą įšviečia Spalio 4-oji. Net suprantu, kad ir traukinyje toks žinojimas man reikalingos.
  Pakėliau nuo sienos lapelį, o jis nei prisegtas, nei prilipdytas. It kosmose – kur ką padedi, kaip padedi, taip ir lieka. Ir prisinešęs arčiau akių perskaitau paskutinį jo įrašą:
  „Betgi velnias tave griebtų, nubusk, Pranuci. O tai slankioji po traukinį kaip bedantės burnos kramtoma duonos pluta.. Atrodo, kad savo pažadus prarijai anksčiau. Kada į balių kviesi? „
  „Į balių? Į kokį balių? „ — raukiu kaktą, bet tai  jau užtrunka neilgai, kai lygties nežinomieji prisipildo gyvastimi.