Harker su ugnelėmis

  Kai nežinai kas čia pat tiesiog panosėje vyksta ir, beje, labai triukšmingai, kai supranti, kad dėl tokio sujudimo ir pats prikišęs pirštus, ne taip lengva ištverti nepasijaudinus, nesusidirginus. Truputį vėliau džiaugiausi, kad nelengvu momentu pavyko neužsimiršti ir netingėti atsiminti, kad atgalinio sugrįžimo iš lapkričio į spalį priežastis buvo ta, jog atsitiko taip, kad per Vėlines nebuvo atsiminta Harker ir apsieita be uždegtos jai žvakutės. Numanau, kad tokį neįprastą savikritišką savęsp vertinimą išgirdo ir aukštesni dievai ir tokį apsisprendimą laimino, padedami nemenka dvasine talka. Tai, kas plika akimi atrodo paprasta, visuomet kartu yra ir sudėtinga. Harker  buvo čia pat, bet dažniau pasimesdavo, išnykdavo, užleisdama akims reginius, kurie atsiranda be mūsų pastangų juos čia matyti ir turėti. Pirmoji į mūsų nenumatytą veiklą atėjo būtent ji, teta Santa – atėjo paprastai, kaip ateinam kiekvienas, kad ir pasisveikinti ar kažko pasiteirauti. Bet nuovokesnis protas jau anksčiau galėjęs pastebėti, koks didelis pasaulis atsineštas jos akyse. Žiūri, matai, bet nenori tikėti, kad  matai. Lengviau suprasti, kad gal taip sapnuoji, o tuomet vykstantys reiškiniai darosi labiau priimtinesni. Nelauktai Palėpės apartamente sugrįžo ne tik seniai matytas ponas Ypata, bet ir Harker, o kartu  su jais ir Paulina Valentukevičienė iš Šklėrių, jau senokai gyvenanti mirtyje. Iš jos, mirties, ir mano tėvas su daug politinių kalinių, kurie taip pat jau atėję iš mirties, tačiau neatrodo, kad jie tai žino. Jie čia  dar atkarpėlėje laiko, kuris iki 1940 -jų ir tėvas dar neperšokęs Jėzaus Kristaus metų ir atrodantis taip, koks jis buvę 1939 metais. Ir kaip betark, kaip bemanyk, o vis tik neišeina ateistiškai  ištarti: mirė, ir  sudiev, nėra. Net jų vietos mums, gyviesiems, paliktos.
  – Reikia, kažką daryti, dzieduli. Nežinau kodėl, bet nieko nesuprantu, kas čia vyksta. Ar dažnai taip? – prisilietė prie peties šiame sąjūdyje labiausi užmiršta Harker.
  – O aš? Manai, kad supratu. Neprisimenu, kad taip kada buvę. O priežastis? Numanau, kad ją geriau supranti. Aš tik įtariu. Kol kas net nelabai aiškiai, bet... bet labai prašau tavęs: nesupyk, kad taip atsitiko.
    – Aš turbūt labai pavargusi. Jau nelabai ir tave suprantu ką šneki. Kodėl turėčiau supykti?
  – Patikėk, Harker. Šventais žodžiais kalbu, kad ilgą laiką nežinojau, kad tu mirusi.
  – Mirusi? – nustebo Sigita (Harker).
  – Palauk, palauk.  Žinau, kad nemirusi, bet mūsų kalboje, deja, taip sakoma. Taigi pagalvojau: prapuolė Harker kažkur. Parašė mums 18 eilėraščių ir prapuolė. Bet kodėl jai neprapulti, jeigu dar jaunystė. Jauna moteris. O paskui, kai sužinojau ir atėjo Vėlinės, užmiršau uždegti žvakutę. Ten, Vievio kapinėse. Ir ką daryti, kai šaukštai po pietų? Bet taip tik sakoma, kad po pietų. O truputį geriau pagalvojus suvokiau, kad reikia sugrįžti atgal. Pradžioje net nemanėme, kad būtinai į spalį ir būtent į Vilniaus dieną. Bet taip atsitiko, kad dabar joje.  Ir jau sunku iš jos išeiti. O kai ilgiau užtrukęs išeini - atrodo, kad iš numirusių prisikėlęs: kažkas jau gyvena kitaip. Nelabai net suvoki, kas aplink darosi. Ir save vos beatpažįsti: nei žinai apie ką su sutiktu žmogumi kalbėti, nei kaip kalbėti.
    – Palauk, dzieduli, palauk.  Mudu suka į sceną, – paėmė už rankos Harker.
    – Kaip – suka?
    – Ot taip. Regis, tapsime atskiru scenos paveikslu. Trečiu, ketvirtu. Nežinau, kelintu, bet...
    – Vyra, moterys, ką darote? – žvalgydamasis po besikeičiantį scenovaizdį nenorėjau būti kažkur kitur, bet tuo metu kartu su Mundžiu priėjo Vidinis.
    – Jonas iš Griškabūdžio ateina, – pasakė ir atrodė, kad jis tokiu pranešimu paaiškina, kas, sergėk Dieve, dar  galėtų mums būti neaišku: ir kodėl keičiamas scenovaizdis, ir kokio turinio paveikslą nusitaikyta atlikti mudviems su Harker, ir bendrai – kodėl tokia netvarka, kai, regis, esi verčiamas kažkokius dalykus pasakyti atsiradęs scenoje, būdamas po jos žvaigždynais. Mundnis, pažinęs Harker, netikėtai stabtelėjo ir  atsišliedamas atgal:
  – O aš maniau...
  – Ką manei, žmogau? Ką tu manei? – nervingai subruzdau užstodamas Harker plačiu kūnu nuo jo ir kitų akių.
    Būtent tuomet pasirodė masyvus Jono iš Griškabūdžio siluetas. Pamatęs mus įstrigo kaip aplietas vandeniu ir suledėjęs Senis Šaltis.
  – Negi tiesa, kad nėra Harker?..
  – Tu ką? – pakilo į karą Vidinis. – Tu ką? – pakartojo kelis sykis, dar labiau slėpdamas savimi Harker, bet jis irgi matė, kad Jono kelias pas mus buvo labai greitas ir todėl jau atlaidžiai: – Pirma pasisveikink, mielas kaimyne. Ir mokėk atskirti grūdus nuo pelų. O melą pažink net neprisileidęs jo prie ausų.
  – O Viešpatie, koks tu gailestingas! – lengva širdimi už visą Griškabūdį atsiduso Jonas.
  Nežinia kaip šalia atsirado ne kurie apyvokos daiktai, o tarp jų ir mano rašomasis stalas. Pakėliau Gaudento rašytą  laiškutį, pradžioje norėdamas paslėpti jo turinį nuo nelauktai atsiradusio svečio, tačiau netikėtai apsisprendžiau priešingai. Ištiesiau ranką su rašteliu Jonui iš Griškabūdžio.
    – Štai ir Cieksas Želbungis rašo. Skaityk! Ir kitiems pasakyk, kad  žinios apie Harker mirtį yra prasimanymas ir tik.
      O raštelyje jo parašyta:
    Labas, labiausias
Harker tą patį pavasarį mirė nuo plaučių vėžio. Deja, toks gyvenimėlis.
  Jono rankos suvirpo, į veidą įsimėtė raudonis. Bet tai imlaus proto žmogus, todėl greit suvokė, suprato, kad tokių žmonių kaip Harker – jaunų, gražių, talentingų – seniai neturi teisės laidoti. Ypač tokie, kaip mudu su Vidiniu, tačiau ir jis, būdamas gerokai jaunesnis ir puoselėdamas draugystę, solidarizavosi savo būsena (ar vaidinimu) bent mintyse pasivadindamas seniu.
  – Prisėsk, Jonai, – pakvietė Vidinis.
  – O Viešpatie, koks tu gailestingas, – sudejavo Jonas iš   
Griškabūdžio, ieškodamas užpakaliu kėslo. – Ir kas man galėtų pasakyti, iš kur tokie  gandai? Kodėl jie kažkam reikalingi? Kam prireikia laidoti gyvus žmones?
  – Taigi, – sausai burbtelėjo Vidinis ir pats nepataikydamas paskui plūgą pėduoti ariama vaga, jau taip: – Sarmata prisiminti, kad ketvirtuose metuose sužinojome, jog mūsų pašonėje yra nežinoma mirtis. Bet gal tokie dalykai ne šiaip sau? Galbūt net ne šiaip sau, kad per Vėlines užmiršome uždegti žvakutę Vievio kapinėse?
    – Galima buvo tai padaryti ir be kapinių. Persižegnojai pats, peržegnojai uždegtos žvakės ugnelę. Daug galimybių yra paminėti žmogaus netektį, nepaisant kur bebūtum, tačiau  deja, deja. - nesmagu buvo atsiminti.
  – Žinoma, kad taip, – atsiliepė Harker, išeinama iš už mūsų nugarų. Dabar jos rankose degė mažytė ugnelė – gal žvakutės, gal gintarėlio, o gal saujoje laikė jonvabalio švieselę. Atrodė jau nebe ta, kurią ką tik matėm. Dabar jos rūbas buvo  labai panašus į tetos Santos. Ne abitas, bet kaip abitas. Kažkodėl niekas nesuskatome nustebti, kaip ji čia tokia taip netikėtai atsiradusi. Netgi neatrodė, kad tai galėtų būti įsimintinas įvykis. Ot, prasiplėšė debesėlis ir pro properša pasirodė gilesnio dangaus skiautelė. Buvo rami, natūrali, visai ne kaip scenoje, o ir  mums nebuvo jokio ūpo rodyti save, nes patys tapome žiūrovais gilesnio dangaus lopinėlio.
  – Taip, ponai, yra daug būdų, kaip žmogų prisiminti. O Vievio kapinėse, kad ir per Vėlines, man šaltoka. Tik, prašau,
nepriimkite išgirstus žodžius kaip priekaištą. Oi, ne! Gal kas prisimenate, gal – ne, bet pirmas iš aštuoniolikos mano eilėraščių pavadintas „Atsiprašau“. Kas gal skaitėte, kas – ne, bet atrodytų keista, kad ir dziedulis dar jo neperskęs. Ir štai sakau: Dieve, laimink šitokį  jo neperskaitymą. Mat sumanęs dziedulis eilėraštį perskaityti eilėraščiu.
  – Eilėraščiu perskaityti „Atsiprašau“ nepasisekė. Nepasisekė įveikti jo net keliais eilėraščiais, - prisipažinau nepasigėdydamas ir dar: - Manau, kad gal pavyks perskaityti septintuoju. Netikras, kad pavyks, bet labai tikiu, -  pasakiau taip įprastai it šį kalba būtu užsiteisusi iki nuobodumo.
  Kažkiek tylos buvo, bet tik ausyse, kuomet atrodo, kad apie ją galima kalbėti geriau - blogau. O iš tiesų, ji, tyla, mano supratimu,
tik tam, kad dar geriau išgirstume, kaip gelia ar skauda žmoguje, kaip nelengva ryžtingiau priimti vienokį ar kitokį sprendimą: į prarają ar į dar vieną  kalniuką, už kurio ta pati praraja.
  – Ponai, kiek čia mūsų yra? – dabar jau paklausė Harker ir pradėjo skaičiuoti:  – Vienas, du, – skaičiavo Harker save, mane, Joną iš Griškabūdžio, Vidinį, Mundį, o pritrūkusi šešto, pasakė, kad, girdi, būtų gražu, jeigu atsirastų tas, kas juo panorėtų būti. Dar po ramios  sekundėlės jau kvietė į kompaniją ateiti tetą Santą. Netrukus jos paprašyti, ištiesėme po dešinę ranką ir ant mūsų delnų pradėjo šviesti ugnelės, panašios į tą, kuri švietė ant Harker rankos delno.
(Iš „Nestabdyk šaltinio“)