Vilkai

  Taip, tai buvo dovana visiems. Netikėta dovana. Regis, niekas į kitus nesidairėme, nepaisėme, kas kaip regime ir girdime staugiantį vilką. Buvo neįprasta, įspūdinga jį matyti  tikintis, kad  jis dar ir dar iš karietos tarpdurio pastaugs, tačiau taip neatsitiko. Atrodė, kad žvėris, pastaugęs tą kartą, kitą, kartu su mumis įsiklausė, kažko laukia ir tikisi atsišaukiant į savo staugimą. Netgi suspėjau pagalvoti, kad gal laukia, kada jam atsilieps anas geležinis iš Gedimino sapno, nes nesinorėjo tikėti, kad Ypata jį, vadindamas Kūdzavariu, čia atgabenęs dėl kažkokių triukų, o pabūti scenoje su savo tautos praeitimi — kodėl gi ne? Tačiau kurį laika Ypatos vilkas it suakmenėjęs, it iškaltas iš granito.
  — Tyliau, ponai, tyliau. Ilgai taip neturėtų tęstis, — pasakė Ypata. Ir iš tikrųjų netrukus išgirdau staugimą, kuris nebuvo panašus į Kūdzavario, skyrėsi —  pradžioje tyliai, mieguistai, it nenorėdamas, o paskui vis garsiau. Krūtinė pradėjo kilnotis, plėstis, sunkėti. Ir jau nebuvo abejonės, kad toks vilko šauksmas iš jos. Bet ar tik jo vieno? Atrodė, kažkas užkliudė  visą irštvą. Toks vilkų kaukimo sąjūdis užgriuvo ir kitus: girdėjau, kaip pasimetęs it vandens netekusi žuvis žiopčioja Vidinis, kaip nebemoka žodžio ištari vienuolė teta Santa. Vilkai sukaukė atėjusių politinių kalinių publikoje — kad bet į kurį rodyk, visur girdi vilkus ir nežinai ką bedaryti, kaip gelbėtis. Palėpės pasaulį užgulė vilkų antplūdis ir atrodo, kad tik stebuklas gali nutildyti tokį jų alkaną staugimą.
  Priėjęs Ypata uždėjo ant peties ranką.
  — Girdžiu, ir tavyje staugia, Pranuci.
  — Ir dar kaip! Tildyk, Dievo žmogau. Daryk ką nors.
  — O ką bedaryti? Aš su savais irgi vos besusitvarkau. 
  — Sako, vilku nei arsi, nei akėsi. Sakyk, kam jie čia? Imk, ponas Ypata savo Kūdzavarį ir palik mus ramybėje.
  — Deja, Pranuci. Su anuoju jau išmokau sutarti, bet sakau, kad Kūdzavaris ne vienintelis. O juk šimtas uodų ir kumelę papjauna, — pasakė Ypata ir jau visai susirinkusiai publikai: —Neišsigąskime, ponai. Vilkų gerokai mažiau negu atrodo, kadangi taip jau surėdyta, jog būdamas tarp vilkų ir žmogus pradeda kaukti. Va taip ir atsitiko. Išgirdę savyje vilkus ir patys pradėjome su jai kaukti. 
  Ypata paglostė ranka savo Kūdzavarį ir anas it geras, meilus šuo pradėjo vizginti uodegą, glaustėsi prie kojų, o paprašytas: rinkis, Kūdzavari, tuoj sulojo šuniu ir atbėgo prie Vidinio. To nesitikėdamas senasis bičiulis atšoko atgal, bet šuva prisiklaupė lyg norėdamas šitaip paliudyti savo ištikimybę naujam savo valdovui ir dar, lyg norėdamas neužmiršti kuo buvęs, pastaugė vilku.
  — Kur gi tu? Pas ką tu? — nustebo Ypata tokiu Kūdzavario pasirinkimu, bet priekaištų jam nereiškė: — Jis pasirinko tave, Vidini. Geras šuo bus. Iš svetimų rankų ir dešros nepaims, — pasakė.
  — Ponas  Ypata, o  kur mano vilkai? – pasiteiravo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga.
  — Ką? Savyje neišgirdai vilko? Tarp žmonių esi ir... neišgirdai? Net nežinau, kokia tave lemtis, Gražuole, saugo.
  —Džiaukis, oi, džiaukis, mieloji, kad tu dar be vilkų, — pasakė teta Santa. Ir šiuokart vėl netyčia atsitiko taip, kad žvilgtelėjau jai į akis. Jose  anksčiau matytos erdvės atrodė vis dar begalinės, neišsemiamos net Dzievuliui padedat, o svarbiausia, kad supratau, jog daug iš to, kas  sutalpinta scenos panoramoje kažkokiu būdu pasiimta iš jos akių. Scena nepalyginamai skurdesnė nepaisant, kad ir su alyvmedžiu giraite, su puošniausių pasaulyje debesų panorama, su jautriu dvasios nerimu visoje  jos erdvėje, su apsikabinimu su Vienatve, regis, patikimiausia drauge:

          Vienatve mano, vėl rašau tau laišką,
          Pilną ilgesio ir sutryptų svajų.
          Atleisk, Vienatve, kad  sakiau neverksiu.
          Skaudu man ir... ir vėl verkiu.
          Vienatve, noriu tik suprasti,
          Kodėl sulaužau viską, ko ilgiuos?
          Vienatve mano, drauge mano,
          Ir vėl kaip jau ne kartą, į tave remiuos.
          O taip norėčiau pult į saugų glėbį,
          Ieškodama atokvėpio ramaus...
          Todėl, Vienatve,  drauge mano,
          Tau vėl ir vėl rašau, ir vėl tariuos,
          Kaip išardyti kaukę geležinę —
          Po ja esu tikra, bet vis po ja slepiuos...
                                      [Teta Santa]
 
  Dabar buvau tikras, kad yra galingesnių dalykų, negu talentingų dailininkų teptukai su jų dažais ir drobėmis. Tai, ką jie nupiešia, — kad ir Viktoras Medis — tai tik iš tetos Santos ar dar kiemo akių. Pradėjau suprasti, kad iš tetos Santos akių, tikriausiai per Vidinį atsiradusi ir šį scena. Žvilgt į savo bičiulį, o jis glosto prigludusį prie jo kojų mielą, ištikimumą jam pažadėjusį šunį Kūdzavarį, atrodo, norėdamas, kad  jis kuo greičiau užmirštų, jog dar neseniai staugė vilku. Paskui matau, kaip abu nueina atokiau, bet giliau į sceną, matau, kaip Vidinis iš po pažasties, pasiima Leonardo Grudzinsko raštą, bet, matyt, nežinodami, kad jį girdime, skaito Kūdzavariui:

  Kokių tik paukščių į pagirės, tarpumiškių, šilų sodybas neatskrenda ne tik žvirbliai, kuosos, varnos, bet ir kėkštai, dagiliai, žalvarniai, sniegenos nei iš šio nei iš to į triobą, klojimą, svirną, tvartą įneria. Kitąkart ir raiba  pelėda pasisvečiuoja. Bet liaudyje iš kartos į kartą per daugybę  metų į sparnuočių, žvėrių apsilankymą susiklostė savotiškas požiūris. Štai ką teko girdėti Labanore. Žvirblis trobon įskrido: geras ženklas. Tegu šeimininko dukros takelius smėliu pabarsto. Kai gruodas kelius sukaustys, piršliai pasirodys. Pelėda vestuves buria. Kėkštas apie kraitį užsimena, sniegena į tolimą kelią pakviečia. Kartais paprasčiausia zylė į lango stiklą snapeliu atsitrenkia. Tada seni žmonės sako: lauk žinios, paukštelis naujiena atnešė.
  — Dzieduli, — girdžiu Gražuolę, — yra proga išgirsti ką žurnalistui F. Kauzonui tavo tėvulis pasakoja. Suradau. Paieškojau ir suradau. 

  Dėde Karlonai, o kokias žinias į Lietuvą nešdavote?
  Labai teisingas. Jau čionai neapgausi vienas vieno. Raiškia, Šaknys siunčia, sakysim, mani Varšavon – kur kokia kariuomenė stovi. Ar, sakysim, Vilniun siunčia, ar Lomžon. Bet be manęs siunčia da du asmenis ir mes vienas vieno nežinom. Tai, raiškia, jei kap jau parvažuojam ir tos mūsų žinios visos sutampa, tai jau mumiem apmoka gerai. Bet jeigu visų trijų žinios bus kitokios, beveik nieko negaunam, cik vot išlaidas už kelią. Paskui mani paėmė tarnaut in lenkų kariuomenę, tai kap tik paleidžia an atostogų, tai tuoj in Merkinę ir pas Šaknį. Viską apie lenkų kariuomenę perduodu...

  Dėde Karlonai, ar niekad neįkliūdavot?
  — Ne, bet vienas mani išdavė. Atvažiuoja su mašinėli lenkų karinynkai. Man kirto per veidų ir paėmė kaipo šnipų. Liepė sėsc man mašinon, akis man užrišo. Vežė, vežė, o kap atrišo akis... 7 paras tardė, nieko neprisipažinau. 10 mėnesių be teismo atsėdėjau. Paskui nuvežė Vilniun teist. Gavau 12 metų.