Svečiai pagal sąrašą

  Senatvė atima raidę po raidės — atrodo rašai, bet parašai ne  daug. O ir tos raidės, kurios pasilikę tarnyboje – apsunkę, lyg švino prikrėstos. Ir pradedu manyti, kad gal mano atkaklus pasiryžimas sutelkti savo gyvenimą vienoje Vilniaus dienoje sąlygotas energijos  stoka, nes juk seniai galvoje žinoma: gražus, Martynai, dangus, bet  jis jau ne tau, jis jau ne tavo, mielasis..
 
  Skambutis.
  Atidariau duris. Už jų surandu stovintį žmogų.
  Žiūrim vienas į kitą.
  Nepažįstu.
  O paskui — ką besakyti? Padavė knygelę, Mano gimtinė —  Lukštiniai ir perskaičiau užrašą:

          Kur ežerai, kur ežerėliai,
          Kur Aukštaitijos kalvų slėniai
  d. gerbiamiems Karlonams
  Alfredas Ališauskas
  30  gruodžio  2011 metų Onutė iškeliavo pas Dievą.
           
                    2012 m. 8  gruodžio
                    Širdingai dėkoju už atsiųstas knygutes.

    Ką daugiau pasakyti. Bent jau tuo kartu  – nieko.  Mačiau  kaip verkia vyras savo moters. O  aš, regis, jam padėjau...
  Pažinojau Onutę. Išleidęs knygelę „Eilėraščio sėja“ ilgai ieškojau pamesto jos ir Alfredo Ališauskų adreso, o paskui iš Jeruzalės pašto išsiunčiau numanoma kryptimi, prašydamas paslaugos, kad jeigu kas šiuos žmones žino, kad bent praneštų man.
  Kažkas jiems perdavė knygeles. Ir štai susitinkame su Alfredu po 10 metų vienas kito negebėdami pažinti. Susitinkame jau be Onutės. Abu už mane jaunesni – Onutė  šešiais, Alfredas – trimis metais.
  Dabar jau ir vieną, ir kitą, ir daug kartų paimu į rankas storulę, beveik 500 puslapių knygą su nuotraukomis ir, apglostydamas jos viršelius rankomis, vis paniūniuoju:

          Kur  ežerai, kur ežerėliai
          Kur Aukštaitijos kalvų slėniai...
 
    Ne, tokios knygos jau  aš neparašysiu. O ir tai, ką rašau, vis ne  taip, ne taip, ne taip... Betgi:
 
  P. s.: Labai patinka skaityti tai, ką rašai. Jau karštligiškai laukiu kas  bus kitame  kūrinėlyje. Sėkmės  Tau ir Vidiniui.
                                                                                    Teta Santa

  „O kur Harker? Kur Sigita? Kodėl jį vis dažniau dingsta? – bandau susivokti savyje Sodo namelio palėpės erdvėje, bet pasirodo, kad  ir vėl ne tas laikas atidžiau jos paieškoti, nes skaudžiai į akis iš senos nuotraukos sužiuro tėvas. Ne vienas. Iš  jos dar šeši vyrai, kuriuos sergi užrašas: 1939 metai Vilniuje išlaisvinti politiniai kaliniai. Pirmas iš kairės Vincas Karlonas. 
  Po 71metų, kai Vincas Karlonas atsirado šioje  nuotraukoje ir po beveik 12 metų, kai Šklėrių kapinėse ant nedidelio antkapio iškalta jo mirties data, Emilija Liegutė „Vorutoje“ (2012 -07-19) parašė:
    „Šklėrių kaimo „maistra“ Vincas Karlonas gal nelabai prisiminė, kas nutiko vakar. Saulėlydy pasaulis visada susiaurėja – jo yra tiek, kiek matome pro langą, žingsnių tiek, kiek nuo lovos iki stalo, tačiau kas dėjosi lenkmetyj, prieš septyniasdešimt ir daugiau metų – viskas kaip ant delno.
  — Žiaurūs buvo okupantai. Apie lietuvybę ir neužsimink. Kumščiu burną užkiš, bizūno gausi ar daboklėn uždarys…
Bet mes buvom pasiryžę už Lietuvą paskutines kelnes atiduot, kad tik jai būtų gerai, o dabar jaunimas atvirkščiai – ant džinsų Lietuvą išmainytų“, – liūdnai savo pasakojimą užbaigė V. Karlonas, buvęs Šklėrių kaimo Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininkas.
  Svetimų  užrašai  apie  tėvą. O mano?
 
  — Dėde Karlonai, ar galėtumėt prisimint, kaip ir kodėl būtent  jus  užverbavo dirbti Lietuvai, - dar ano šimtmečio pabaigoje (1996) paklausė  tėvo žurnalistas Ferdinandas Kauzonas.
  — Nu, žinoma, atsimenu, — atsiliepė tėvas, — dėl to, kad Lietuvą mylėjau.  — Ir toliau taip:
  Reiškia, mano mama, gimusi Noruliuose, tai lenkų laikais buvo Lietuvos pusėn. A tėvas, reiškia, iš šitos, iš lenkų pusės. Ir žemės buvo ir vienoj rubežiaus pusėj ir  kitoj Tai tiems, katrie  turėjo apdirbamas žemės lietuvių pusėj, tai lenkai duodavo leidimų per rubežų. Tai dažnai vaikščiojau in Lietuvą ir, žinoma, susipažinau, su lietuvių pasienio policija. Tai jau kap einam atgalios, tai policinykai vis, būdavo, insiūlina lietuviškų laikraščių ir knygų in Šklėrius ar in Margionis parnešt. Bet su knygom jau viešai neisi —  lenkai nepralais  ir dar areštuos. Už tokius dalykus  galėjai 10 ir daugiau metų gaut. Ale aš turėjau pusbrolį. Alponsas Kiela nuo Dubinykų. Tai jis žinojo kiekvieną takucį, kiekvieną pušėlaitį. Ir aš jį užverbavau. Ir būdavo jei be knygų, tai einu su leidimu per Randamonių punktą, o jei priskrovis laikraščių ir knygų, tai su Alponsu per krūmus. Tada  aš dar buvau ne kaipo agentas, o kaipo  Šv. Kazimiero draugijos, katra rūpinosi lietuviška spauda, narys. Bet sykį, kap  buvau Lietuvoj, Merkinėj prisistatė lietuvių saugumo karinykas Šaknys ir pasiūlė jam dirbt. Ir pradėjau visokias slaptas žinias apie lenkų kariuomenę in Lietuvą nešiot. In Lietuvą – žinias, iš Lietuvos – knygas. Bet jei su knygom, tai dar nešdavomės sakarinos ar ko. Jei lenkai pamatys – knygas metam. Rodom sakariną ir in mus jau žiūri į kaipo špekuliantus, o už šmūgelį jau mažiau metų duoda.
  Šaknys nespyrė nešiot literatūrą. Bet ar sunku knygas pernešt. O po antra galėjau ir nenešt, ale pas mus Šklėriuose ar Margionyse taigi jokios lietuviškos knygos ar laikraščio nėra. O žmonės tai suveina ir man, kaipo Šklėrių Šv. Kazimiero pirmininkui tų laikraščių ir knygų baisiai reikia...
 
  — O kas mes be praeities? — išgirstu pažįstamą  balsą, bet neieškau, kad ir akimis galėčiau pamatyti klausimo savininką, tačiau netrukus klausimas lyg persiformuoja, įgauna kitokį pavidalą, būtent: o kas mes  be kapų? —Ir  jau suprantu, kokia nemenka prasideda griūtis, atrodytų, jau susiformavusiuose supratimuose. Niekuomet praeities  nelyginau su kapais ir šit...
  O gal tik taip atrodo, kad — niekada? Gal kai save išbarstai trupinėliais po  Visur, tai ir mintyse neaptinki savęs jau  buvusio ir čia, ir ten, ir daugelyje vietų. Gal ir aš kažkur šalia tėvo, šalia nuotraukoje  susėdusių jo likimo draugų, bet dabar jie nugalėtojai – visi apsirengę, pasirėdę kostiumais, iš po kurių gražiai rankogaliais ir apykaklėmis išsišviečia tvarkingai sulyginti marškiniai, po kaklais parišti kaklaraiščiai. O jie patys pasitempę, išdidūs, ramūs ir atrodo, kad nedaug ką reiškia užrašas: 1939 m. Vilniuje išlaisvinti kaliniai. Pirmasis iš kairės Vincas Karlonas.
  Vėl žvelgiu į septynių žmonių nuotrauką ir, regis, jau girdžiu, kaip jie vienas po kito išeina iš jos ir labai neskubėdami, labai lėtai mediniais, siaurais laipteliais kyla į Palėpės apartamentą. Žingsniai, žingsniai, žingsniai... O ne! Jie jau ne septyni, jie jau net ne iš nuotraukos, o iš Lietuvos centriniame archyve surasto Vilniaus krašto lietuvių, buvusio politinių kalinių sąrašo kuriame pirmu numeriu įrašytas studentas Silva Blaževičius, nuteistas iki gyvos galvos ir iškalėjęs  septynis metus, o paskutinis sąraše, taigi 157  Aleksandras Ceska nuteistas septyniems metams ir tiek iškalėjęs...
  — Prašom, prašom, ponai kaliniai, prašom... Čia  jau ne kalėjimas, o... 
  — Čia tavo tėvas, Pranuci? Betgi kodėl klausiu. Ir taip aišku, kad tėvas. Tik jis gerokai jaunesnis, bet judu labai panašūs. Labai.
  — Tu čia, teta Santa? Atsiprašau. Įsižiūrėjau į  nuotrauką. Nedažnai pabūnu su tėvu. Tik dabar, kai jau  jo nėra, truputį dažniau. Bet tai netiesa, kad  nėra... Netiesa. Žinau, kad nesupranti, ką kalbu, bet tau, deja, padėti negaliu. Va, žvilgterki, koks sąrašas... Būtų nesuprantama, jeigu pasakytume, kad jų nėra.
  — Tai  jau nuo mūsų priklauso yra ar nėra, — pasakė teta Santa ir kilsterėjusi nuotrauką arčiau akinukų: — Tėvui jau, regis, trisdešimt
  — Trisdešimt trys...
  — Kristaus metų. Dvigubai už tave jaunesnis...
  — Daugiau, teta Santa. Gerokai daugiau. Dar dešimtį su kaupu prie šito „dvigubai“ pridėk. Beje, ar tu žinai, kas yra Pilsudskis? Juzefas Pilsudskis?
  — Lyg.
  — O ar žinai, kas yra Želigovskis?
  — Tu apie jo generolą Liucijų? Taigi lenkų tautos  didvyris. Ano amžiaus  dvidešimtaisiais metais vadovavo kariuomenei, užėmusiai Vilnių ir jo kraštą.
  — Na, taip. Liucijų Želigovskį žinai. O Vincą Želigovskį?
  —  Ir toks buvo?
  — Buvo, teta Santa. Taip kaimo žmonės  pravardžiavę  mano tėvą, o neretai ir mane. Jį už lenkų kalėjimus, o mane, kad labi  panašūs. Dar vaikas, dar be kelnių, o jau generolas Želigovskis.
O kodėl klausei, ar žinau Juzefą  Pilsudski?
  — Padėk, teta Santa, priimti  svečius. Maniau, kad jie tik  iš vienos  nuotraukos, o čia jie pagal sąrašą.
  Ir vėl išgirstu, kaip kildami į Palėpe apartamentą, siaurais mediniai laipteliais  suaidėjo daugybė žingsnių. Šitaip ateiti iš ano laikmečio jau  tegalima tik per kapus...
  Erdvu čia, šilta.. Gera prisiminti, matyti, susitikti.