Sentimentai pirmajai meilei

Rytuose paribiais
        šokinėja pašvaisčių punktyrai,
Teka mįslės nakties
        į suvėlintą  vakaro indą,
Tarsi būt prisegta,
        dangaus skliaute aušrinė suspindi,
O painus aidesys
        širdies dūžiais vaitoja įkyriai.

Prasiskleidę žiedais,
        tvirti pirštai pečius apkabina,
Po alyvų šakom
        jauni kūnai nuo virpulio slepias, -
Atsisuk, pažiūrėk, -
        koks mėnulis virš liepų ištvino,
Tik, sustok ir įkvėpk,
        kaip iš tolo avietėmis kvepia.

Pilnatis tarp delnų
        ievų byrančiais žiedlapiais lošia,
Jie suspindi rasom,
        apipildami krantą raukšlėtą,
Dar palauk, nenueik,
        aš atnešiu tau lūpomis rožę,
Tu galėsi tada
        mano lūpas paliesti kaip žiedą.