Vidinio atodūsis

    Nuo šiandien ir aš rašysiu. Nesakau, kad toks poreikis, toks ūpas, bet reikia, — tingiai lyg sau, lyg sienoms, lyg įstrigusiai tarp jų  nedidelei erdvei ištarė Vidinis, nesustodamas vaikščioti pirmyn — atgal kelių žingsnių kelią.
  — Betgi jau seniai taip reikėję.
  — Nemanau, kad seniai reikėję, bet dabar taip, dabar jau reikia, — nepakeldamas balso pasikartojo Vidinis. Man atrodė, kad suprantu, apie ką jis žada įtaigiau pakalbėti, todėl laukti buvo sunkiau, tačiau jis ir toliau tingiai vaikščiojo pirmyn- atgal. Pagaliau neiškentęs paklausiau:
  — Apie ką?
  Sustojo.
  — Ar rašysius? Apie tą patį, ką ir tu.
  — Kaip suprasti?
  — Nedidelis tas supratimas. Va, prasideda nauji tavo raštai. Ir jie vėl pasiliks pusiau parašytais. Vis laukiau, kad gal susivoksi ir pats įdėmiau pasidairysi po juos suprasdamas, kad šitokių jų paliki negalima. Tokius  juos arba į krosnį,  arba... — žvilgterėjo į  mane ir neilgai užtrukęs, tęsė: —Taip,  mielasis, taip. Arba juos į krosnį, arba man reikia rašyti, ko pats nesugebi. Vis laukiau, vis tikėjausi, bet laikrodžiai atskaičiavo tokį vilčių laiką. Taigi, Pranuci, nuo šiandien jau ir aš rašysiu. 
    Sunkiai atsidusęs dar sunkiau keliausi nuo kėdės.
  — Vidini, jau aš nepakeliu plunksnos, o tu...
  — Man sunkiau, — suskubo stabdyti  mano šneką, — nes ne tu mane, o aš tave lopšyje supau, bet plunksną dar kelsiu, Pranuci. Sakau, plunksną pakelsiu. Lengviau kilnotum ir tu, bet tau vis atrodo, kad tokiam darbui laiko dar bus, dar suspėsi pasidairyti po prirašytus popierius, tačiau, deja, jų susikaupė per daug. Net jeigu Viešpats šioje egzistencijoje leistų pabūti šimtą metų, naudos dėl to ne kažin kiek. Jau dabar, regis, kruti, dirbi, o darbo nėra. Tuščia iš po rankų, tuščia iš po plunksnos. Ė, tik nemanyk, kad pamokslauju. Visas mudviems paliktas laikas daugiau tinka senių bezdėjimui.
  — Ir baliui, Vidini. Tam, paskutiniam, — kažkodėl pasidarė linksma, kad net sugavęs ir palaikydamas už švarko sagos, pats sau netikėtai uždainavau, kaip dažniausia, nepataikydamas į melodiją ir abejodamas tekstu.
 
  Pasvarcyk, antela, cykiai plūkaudama,
  Pamislyk, mergela, už many aidama.
 
  Vidinis tokiam išpuoliui pasirodė esąs atsparus. Leidęs padainuoti man priklausomą partiją, tuoj pat, panašiai kaip aš, įsikibo į mano  švarko sagą ir palaikydamas ją padainavo, nepalikęs nė vienos eilutės. Ir, regis, ypatingiau pasistengė, kad kuo įtaigiau atrodytų:
 
  Tu neklausk, berneli, ar aš moku darbo,
  Cik paklausk, berneli, ar aisiu už  tavy...
 
  — Vidini, tu dar gebi dainuoti? Tai bent! Virgilijus Noreika, būdamas  jaunesnis, atsisveikina su sceną, o tu... Ar tik nesitaikai užimti jo vietą scenoje? Vadinasi, ne dėl senatvės atsisveikina, — kuo rimčiau nusiteikdamas pabandžiau pajuokauti.
  — Tai jau klauski jo, Virgilijaus. O aš suvokiu, kad pradėjai rašyti priešmirtinį kūrinį. Tyliai, slėpdamasis, net nelabai  suprasdamas, kad  tokių dalykų tik savo rankomis neapglėbsi. Net jeigu, tarkim, tau pasisektų  geriau, negu suvokiu, tai vis tiek negaliu įsivaizduoti, kaip pasijaustum, gulėdamas šalia žvakės sudėtomis ant krūtinės rankomis ir neišgirsdamas priešmirtiniamekūrinyje dalykų, kurie nuo lopšio iki  karsto lentos. Manau, nereikia pirštu rodyti apie ką čia kalbu. Kita  vertus, nemanau, kad Harker būtų  dėkinga, pamačiusi save  tik su savo aštuoniolika eilėraščių.
  — Betgi tik tiek težinau.
  — Tik? Ar manai, kad aštuoniolika mažai?
  — Kai yra parašiusių tūkstančius, tai negi turėčiau sakyti, kad daug? Bet va padainavom ir te užteks, mergužėle, juolab, kad iš tiesų neblogai suvokiu apie ką kalbi. Ne pirmas kartas juk, tik šįkart tavo  kalboje atsirado priešmirtiniai kūriniai. Ar manai, kad tai mane baugina? Žegnojuosi, žiūrėk,  mielasis bičiuli: nebaugina.
  Persižegnojau kuo platesniais rankos mostais, atsinešdamas ant  kaktos ir krūtinės kryžiaus ženklą. Neatrodė, ką Vidiniui tai daro bent nedidelį įspūdį, tačiau netrukus vėl paėmė mane už švarko sagos ir taip pakalbėjo:
  — Žinok, Pranuci, jau esu priešmirtinių raštų kūrybiniame procese, nes man svarbu pamatyti, koks juose esu. Bet aš — labai nedaug. Nemanau, kad atsiminimų veidrodyje nenorėtų į save pasižiūrėti ir kiti, sakysim, varnas Golius, mūsų mieloji Šventoji, radijo karieta  „Dženė“, žirgas Igaga, ponas Ypata.  O kur  Astė, pagaliau raidės A, B ir J. Gyvenimas apdovanojo tave nemenka ir gan iškilia kompanija. Todėl prieš mirtį pasilikti tik su Harker, atleisk, bet tai būtų begėdiška ir labai neprotinga. Jau nekalbu apie  įpareigojimus, kurie panašiai kaip paveldas atsiranda žmogaus kraujosruvoje „savo kraujo“ apibrėžtimi ar pavidalu. Netgi nesvarbu, kaip tokį reiškinį pavadintum, bet jis yra ir manau, kad jo nepaisymas reikštų nemenką niekšybę.
  — O aš? Kur aš? — netikėtai amtelėjo šunelis Kandžius. Ir taip kelis kartus: — O aš? Kur aš? —tačiau šį kartą jam paglostyti pritrūko laiko. Šitaip sumėtyti Vidinio žodžiai suputojo sielą — girdėjau kaip suošia vėjai, kaip sukyla banguoti jūra, pradeda  klykauti žuvėdros, kaip po kojomis it laivo denis plaukioja grindys.
  — Baik, Vidini, baik! Kokia vapsva ir kokioje vietoje tave taip įgėlė, — pasakiau jam jausdamas, kad ir gerklėje atsirado jūros sūrumas.
  — Ir, beje, nemeluok, — it neišgirdęs leptelėjo Vidinis, nesileisdamas man pakoreguoti, regis, iš anksto sudūmoto pašnekesio.
  — Ką? — sublizginau akimis į jo veidą, tačiau jis ir vėl pasiliko ramus ir žinantis, kaip reikia pasielgi. Kilstelėjo rankoje atsiradusį  mašinraščio tekstą ir pasakojo, kad, girdi, geri tekstai iš po klaviatūros atsiranda tik tuomet, kuomet jie lyg kažkieno pakuždėti. Esą, tuomet retai suabejojama, kad gal nebuvo taip, kaip užrašyta. Šitaip net išgirstas melas persitransformuoja, įgauna realybės skonį ir teksto autorių išsilaisvina nuo atsakomybės  už kažkieno jam pakuždėtą tekstą.
  Tokios jo šnektos prasmę pradėjau suvokti kiek vėliau, o tuokart,  sulaukęs progos įsiterpti, skubėjau padėkoti:
  — Regis, viskas.  Baigei? Jeigu taip, tai ačiū, Vidini.
  — Neskubėk, Pranuci, — atsiliepė jis, — ne padėkos man reikia, o valios patikėti, kad bent šį kartą mums pavyks. Šansas nedidelis, bet vis dėlto šansas, kad dar galima išsigelbėti nuo ugnies krosnyje. Gaila  juk būtų, skaudėtų ir po mirties, — pakalbėjo ir padavė tekstą.
  Šiauštis prieš taip nusiteikusį Vidinį nebuvo prasmės, bet
šitokį jį iškęsti irgi atrodė neįmanoma. Paėmęs tekstą, viena ranka dėjausi akinius, kita — nešiau tekstą arčiau akių, bet skaityti  neprisiėjo, nes tuoj supratau, kad šitokiu pavidalu pirmą kartą į mano rankas sugrįžta „Debiutantė“.
  — Ką tai reiškia? Nepatiko? — neiškart paklausiau.
  — Dabar ne apie tai, ar patiko - nepatiko. Sakoma, kad ir begemotui patikę, bet tai ne paguoda. Žvilgterėki į datą, — pasakė Vidinis ir taip sunkai atsiduso it nusimetęs nuo savęs Kristaus kančią ir neatsigręždamas nuėjo pradingti durų landoje.