Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.
Tiek metų rėmuose!
Ir visą laiką ta pati.
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje.
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyt.
Ir pasakiau,
ištiesdamas rankas
į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti savo sūnų.
Erdvės nedaug,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks -
Galėsi grįžt atgal.
Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukt...
Man atrodo, kad Pranas ne tikintis, arčiau pre gnostikų ar per vidurį. Patys katalikai gi nė iš tolo nėra tikintys, tai kadais buvusi didelė, o dabar bent jau Lietuvoje sparčiai nyxtanti secta.
Marija su mėnuliu už nugaros ir virš yra ir suvis bedieviškumo simbolis, aišku, jei gilintis. Dar nuo Egipto ar pan. Nzn, gal Ozirio gimdytoja.
Labiau primen documenticą.
Dokumentalistika su pana mergele.
Įdomi ir vykusi eilėraščio konstrukcija, ir filosofinės minties požiūriu, ir svarbiausia išbaigtas, ir nekvepia antagonizmu. Bet kodėl "šviesos šešėlį numetė"? Ar ne logiškiau: "šviesos pluoštelį numetė ant jo"? Juk Pranai, tikriausiai, savo žvilgsniu nenorėjai sumenkinti tikinčiųjų dorybingumo. "Susikaupiau ir reikia laukti..." Iš "laukti" nereikia atimti galūnės, nes niekas nenukenčia nuo to.
na nžn, šiam pasauly pilname liturginio tikėjimo, t.y. netikėjimas iš širdies- Dievo suobjektinimas ir netikėjimas juo kaip Meile, Tiesa, skleidžia daug veidmainystės