Geležinkelininkė

Vakar buvo,
o šiandien nėra.
Tik stiklinė,
šlepetės,
kiek suvelta ligoninės lova.
Jos nekloja,
dar laukia,
deja –
iš to skyriaus
dažniausiai nė vienas negrįžta
namolio.

O tikėjo,
kalbėjo – praeis,
dar bus grakščios
ištinusios kojos.
Dar stovės ant tiltelio,
kai lėks
traukiniai
į gyvenimą,
tą, kuris nesugrįžtamai
tolo.