Išsprogo...

Ne karas.
O sprogsta ir sprogsta -
Nuo sėklos, įkritusios žemėj,
Lig medžio viršūnės danguj.
Taip liejasi kraujas pavasario žalias,
Taip sirpsta bitynams medus.
Klausa, įsikibęs į gerkles giesmių,
Savęs atpažinti nemoku –
Girdžiu, kaip lukštenasi jaunas žmogus-
O Dieve, ir seniai išsprogo!
Pabarsto sunkia atmintim sėtuvių 
Per slenkstį išėję į lauką-
Ir sprogsta, oi sprogsta
Žiedai pumpurų –
Per Lietuvą visą,
Gyvenimą visą,
Per visą jų
Džiaugsmą...