Sinuhė egiptietis

Tai dviejų dalių 15 knygų romanas, parašytas suomių rašytojo, apie Egipto gydytojo Sinuhės, turinčio faraonų kraujo, gyvenimą, kuris parodytas per faraonų tarpusavio kovas, intrigas ir karus. Veiksmas vyksta beveik prieš 1400 m. iki Kr., faraono Echnatono ir valdovės Nefertitės karaliavimo metu.

Sinuhę užaugino paprasti žmonės, neturėję vaikų, tarsi atsiųstą dangaus nendrių luoteliu. Taip atsikratydavo savo nesantuokinių vaikų kilmingos moterys, surišusios iš nendrių luotą ir įdėję į jį gimusį kūdikį bei paleidę upe žemyn. Paaugęs Sinuhė patenka į Egipto Gyvenimo rūmus, kur tampa gydytoju. Gyvena Tėbuose, nuolat juos palikdamas ir vėl į juos grįždamas. Jis savo rankomis neša ne tik gyvenimą, bet ir mirtį, įveltas į faraonų tarpusavio kovas, priverstas žudyti priešininkus, atrodytų, Egipto naudai. Savo gyvenimo kelyje šis žmogus sutinka keletą moterų, iš kurių niekšiškai su juo pasielgia moteris kurtizanė Neferneferneferė, kuri atima iš jo visą jo tėvų uždirbtą turtą, bet gydytojas nenusimena žinodamas, kad viską uždirbs savo rankomis. Su Minėja, ritualine šokėja su jaučiais, jis nukeliauja į Kretos salą, kurioje mergina turėjo būti paaukota Minotaurui ir kuri tikėjosi iš jo rūmų sugrįžti, bet Sinuhė, jos nesulaukęs, įsigauna į paslaptingus rūmus ir randa ją nužudytą, tariamai  paaukotą mitinei pabaisai. Vėliau jis savo praturtėjusio tarno Kaptaho, laikiusio smuklę, namuose sutinka Meritę, kuri buvo nuslėpusi, kad su juo sugyveno sūnų Toto.

Garbinamas Egipto dievas Amonas, vėliau jis pakeičiamas Atonu. Dėl įsiplieskusių kivirčų, kuris iš dievų yra vertesnis, žūsta Meritė ir Totas. Egiptas kariauja su Babilonu su Sirija, su Mitanija, su hetitais. Karo vadas Horemhebas, gydytojo draugas, paima į rankas valdžią ir įsigeidžia vesti Nefertitės dukterį princesę Baketamonę. Nors ir žiauriai ji atkeršija karo vadui už prievartą, bet auga būsimasis faraonas Ramzis.

Romane vaizduojamas žmonių gyvenimas maždaug prieš 3500 metų, bet jis menkai skiriasi nuo dabartinio žmonių gyvenimo: tokios pat aistros, toks pat turto troškimas, godumas, vaidai ir kova dėl valdžios, panašios ir mados, moterų elgesys, lėbavimai ir ištvirkavimas.

Romano pabaigoje gydytojas Sinuhė, jau visai pasenęs, gyvenimo nuvargintas daro išvadą, kad "žmonės vienodi – visi į pasaulį ateina nuogi, žmogaus širdis – vienintelis juos skiriantis matas. Žmogaus negalima matuoti jo odos spalva, jo kalba, žmogaus negalima matuoti jo drabužiais ir papuošalais, negalima matuoti jo turtu ar skurdu, o vien jo širdimi. Todėl geraširdis žmogus vertesnis už blogą ir teisybė vertesnė už skriaudą…"