Apie poetus ir rašytojus

„Nemuno“ diskusijų klubas

Netikėtai gavau storą laišką iš nepažįstamos moters. Ji rašė baigianti jau septintąją dešimtį, per tą laiką sukūrusi apie 100 eilėraščių. Jie „vieniems atrodo kaip rožės, kitiems – kaip dilgėlės“, tačiau pati juos skaitydama verkia. Norinti išleisti knygelę ir palikti prisiminimą anūkams, tačiau nežinanti, kaip tai padaryti. Gal jos kūrybą aptartų Rašytojų sąjungoje ir nuspręstų, ar eilėraščiai galėtų būti išleisti atskira knygele...

Taip, saldus jausmas, kai pamatai išspausdintą savo kūrybą. Nors nuo mano debiuto praėjo jau keturios dešimtys metų, tas jausmas, išvydus išspausdintą straipsnį, išleistą knygą, neapleidžia ir dabar. Todėl kyla natūralus noras rašyti, spausdinti ir didžiuotis knyga, rašyti autografus, būti vadinamam poetu ar rašytoju. Dabar ne tie laikai, kokius aprašė savo knygoje „Lygumos kelias“ Stasys Daunys (poeto Vaidoto Daunio, tragiškai žuvusio prieš dešimtį metų, tėvas). Jo poezijos knyga „Šiaurės lyguma“ brovėsi per tarpininkus, tikrintojus, vertintojus, cenzorius net ketverius metus, kol 1986 m. buvo išspausdinta „Vagoje“. Dabar rašyk, ką nori, spausdink, kur tik nori. Tik pinigų turėk. Todėl ne vieno namo kambariai, palėpės prikimštos išspausdintų, tačiau skaitytojų susidomėjimo nesulaukusių knygų. Jų perteklių jaučia net ir žinomos leidyklos, neapskaičiavusios tiražų dydžio. Knygynuose lieka neišpirktos net ir gyvų klasikų knygos, nes domėjimasis poezija šiek tiek nuslūgęs.

Rašau šias pastabas Danijoje. Čia poezijos knygos brangios, jų ne tiek daug. Ir ne dėl to, kad nėra poetų. Tiesiog danai nesiveržia savo kūrybos spausdinti, tenkinasi pagarsinę ją šeimos šventėse, susitikimuose. Tistedo komunoje, kuri prilygsta vidutinio dydžio Lietuvos rajonui, pastaraisiais metais neatsirado nė vieno poeto, išleidusio savo knygą. Tiesa, pernai vienas kalvis išleido knygą apie savo gyvenimą, tuo labai nustebindamas pažįstamus. Prakalbus, kad, tarkim, Kaišiadoryse yra ar ne dešimt rašančiųjų ir pusė jų jau išleidę knygeles, danai tik pečiais gūžčiojo: ar jūs jau turtingi?

Leidyklos „Naujasis lankas“, kurios klientai yra žinomi poetai ir rašytojai, direktorius Vidmantas Zavadskis sako, kad per metus leidykla išleidžia iki 50 naujų knygų. Gal pusė jų yra naujų autorių. Būna keistokų užsakovų, nenorinčių, kad jų kūrinėliai būtų redaguojami, peržiūrimi specialistų, taisomos gramatinės klaidos. Taikstosi su įvairiais autoriais, stengiasi jiems įtikti. Ir jei poligrafinė tokių leidinių kokybė yra pakankamo lygio (knygas spausdina spaustuvė „Morkūnas ir Ko“), tai turinys – ne visada. Nors leidyklai už redagavimą, dailininko paslaugas reikia mokėti, autoriai nori sutaupyti pinigėlių. Patarsi kam nors savo kūrybos nespausdinti, nubėgs į kitą leidyklą. Todėl geriau išspausti iš autoriaus kūrybos viską, ką galima. Prastą kūrybą ne vienas bando pridengti žinomų rašytojų pristatymais, Bažnyčios autoritetų pratarmėmis, rekomendacijomis ir maža kaina.

Viename susitikime su skaitytojais literatūros kritikas Valentinas Sventickas yra pasakęs, kad poezijos leidimas ir paklausa yra ne vieno lygio. Iš Lietuvos poetų tik Justino Marcinkevičiaus poezijai leisti leidyklos varžosi, siūlo geresnes sąlygas, atsižvelgia į visus pageidavimus. Matyt, dėl to, kad šio poeto knygos neužsiguli knygynų ar bibliotekų lentynose. Visi kiti esame prispausti būties ir sukaustyti nepatogumų, kaip savo kūrinį išleisti, kaip išplatinti šiek tiek didesnį tiražą.

Poezija, ir apskritai kūryba, gali išmaitinti tik kas dešimtą autorių. Dar 1961 m. rugpjūčio 5 d. Jonas Aistis iš Vašingtono savo mamai Marijonai į Lietuvą rašė: „Visą gyvenimą mokiaus ir neišmokau dviejų dalykų: pinigą uždirbt ir išleist. Aš niekad nieko neprašiau, ir palyginti pusėtinai gyvenau, bet tik gyvenau...“ O juk Jonas Aistis buvo vienas iš skaitomų poetų ikikarinėje Lietuvoje.

Ir dar apie lietuviškus pinigėlius pradedančiųjų knygoms spausdinti.

Pažinojau vieną labai garbingą, dabar jau mirusį kaimo parapijos kleboną, kuris prieš gerą dešimtmetį pradėjo spausdintis ir išleido tris eilėraščių knygeles. Mačiau jį šviečiančiomis akimis, tačiau nuvargusį, sudėvėta sutana, senu apsiaustu, išklypusiais batais, nes pragyventi aukotus neturtingos parapijos pinigėlius skyrė leidybai. Kunigas pirmąją knygelę išleido net 10 000 egz. tiražu, iš jo, duok Dieve, nupirko gal šimtą. Paskui tiražus sumažino, tik nežinau, kokią klebonijos dalį jie dabar užima, gal į palėpę sukelti…

Vienas garbingo amžiaus pradedantysis autorius tikėjosi išplatinti du tūkstančius savo pirmojo romano egzempliorių ir ne tik atgauti įdėtus pinigus, bet dar ir prasigyventi. Ėmė iš banko paskolą, užstatė butą, kuriame glaudėsi su žmona. Tik kai prekyba nuėjo niekais, apimtas panikos turėjo belstis į kaimynų duris, kad padėtų skolos atsikratyti. Apėjo savo namą, paskui ir į kitus barbenti turėjo. Geri buvo kaimynai, o ir žmogus sukalbamas, savas. Išvengė gatvės, tačiau ir noras rašyti dingo...

Ir dar atvejis. Viena kaunietė dirbo tikybos mokytoja ir mokėsi katechetų mokyklos paskutiniame teologijos kurse. Norėdama išleisti pirmąją poezijos knygelę („savo gyvenimo ašarą“), ji rinko aukas šventoriuose ar šalia jų, skaitė savo poeziją, dainavo dainas ir giesmes kiekviename susibūrime, o paskui ir dažnam praeiviui. Knygelę ji išleido, tačiau buvo atleista iš darbo, pašalinta iš katechetų mokyklos, nes elgetaudama žemino ir menkino tikybos mokytojos autoritetą, nors moters kūryba tikrai buvo verta atskiros knygos…

Ne vienas savo kūrybai išleisti paaukoja visas santaupas, parduoda turtą, įklampina į skolas šeimas. Po saldumo, pamačius savo sielos vaisių, užgula kasdienybė, nes sunku dabar įsiūlyti poeziją. Tad ir tenka tampyti sunkų krovinį po traukinių vagonus, vaikščioti ir siūlyti gatvėse, vasaromis – šventėse, žmonių susibūrimo vietose, daugiausiai Palangoje. Skaudu žiūrėti, kaip pakankamai garbingo amžiaus „poetas“ ar „rašytojas“ siūlo gatvėje ką tik išpakuotą savo leidinėlį su autografu, esą žodžius knygoje jis galintis užrašyti tokius, kokių tik pirkėjas norės…

Sako, Lietuvoje yra apie 1000 autorių, išspausdinusių bent po vieną knygelę. Ir visi poetais ar rašytojais vadinami. Girdėjau, kartą poetu televizijoje buvo vadinamas išgeriantis žmogelis, kuris kavinėje kūrė prastus ketureilius reklamai. Tad kurgi skirtumas tarp poeto, rašytojo ir dar to lygio nepasiekusiojo?

Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis sako, kad rašantysis turėtų būti vadinamas autoriumi, o poetu ar rašytoju – tik pasiekęs tam tikrą lygį, pripažintas. Rašytojų sąjungos nariai yra poetai, rašytojai. O kiti, tą lygį pasiekusieji? Juk Nepriklausomųjų rašytojų ir Kaimo rašytojų sąjungose yra po vieną kitą autorių, kuriuos galima būtų vadinti poetais ir rašytojais. Tad kokie kriterijai, kas juos gali nustatyti? Bet gal tai ir ne taip svarbu, gal vadinti pirmuosius žingsnius žengiantį autorių poetu ir nėra nieko blogo?

Betgi ar žmogus, pavasarį sukalęs inkilą varnėnams, jau vadinamas staliumi? O ponaitis, iš didelio gabalo geležies nenukalęs arklo, paskui – kirvio, plaktuko, o tik šnipštuką – kalviu?

Lietuvių literatūros enciklopedija, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista 2001 m., visas aprašomas lietuvių literatūros personalijas, tarp jų ir tuos, kurie tik po knygelę yra išleidę, vadina poetais, prozininkais, dramaturgais, eseistais.

Prieš kelerius metus perverčiau Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos fondus, norėdamas išsiaiškinti, ar visos poetų knygos skaitytos. Nustebau, kad net prieš penkiolika metų leistų poezijos knygų, kurių autoriai buvo pripažinti poetai, nebuvo skaitęs niekas. Knygose – tuščios įklijos apie jas paėmusiuosius iš bibliotekos. Varčiau šias knygas, ir apėmė gailestis, tarsi kalbėčiau su našlaičiais ar benamiais… Bibliotekininkai sako, kad moderniųjų (tuščiųjų) poetų eilės kartais teturi tris kaitytojus: autorių, redaktorių ir korektorių. Tiesa, dabar paėmęs knygą jau nesuprasi, skaitoma ji ar ne, įklijų funkcijas atlieka kompiuteris…

Prieš gerą dvidešimtmetį Kaišiadorių vidurinės mokyklos abiturientė Romualda Pukalskaitė apie gerą eilėraštį, jo prigimtį rašė: „Ir vėl nudegins savimi / Eilėraštis, laukinio medžio vaisius…“

Iki šiol vis kartoju šias eilutes susitikimuose su skaitytojais, jei kalbama apie poeziją. Juk perskaičius eiles turi likti jų kvapas, skonis, tas laukinio vaisiaus pajutimas. Ne saldus, nepaliekantis pėdsakų, ne nesukramtomas, išspjaunamas, nepajutus skonio. Man jau nepriimtinas posakis, kad poezijos kelias trumpas – iš širdies į širdį. Juk parodyti širdį – ne visada nuoširdus ir padorus mostas.

Neseniai dalyvavau vieno jauno autoriaus pirmosios knygos pristatyme. Knyga – solidi, autorius – irgi ne vaikas. Eilės, žinoma, netradicinės, sujauktos. Tame vakare įsiminė lituanistės pasakyti žodžiai apie jaunojo autoriaus eiles. Maždaug tokie: jo poezija ne kiekvieną skaitytoją įsileidžia į save. Tarsi nieko naujo, tačiau tąsyk man tai nuskambėjo keistai. Rašau, kad poeziją priimtų skaitytojas, jis iki šiol buvo mano kūrybos vertintojas. O dabar turiu rašyti išrinktiesiems? Bet skaitykite Justiną Marcinkevičių, Joną Strielkūną, Donaldą Kajoką, Antaną Miškinį, Joną Aistį. Talentingai paprasta. Ir dar. Sunkiai suprantu eiles apie labai didelę meilę tėvynei. Mano nuomone, tėvynę reikia mylėti tyliai, nenuvertinant jos besaikiais žodžiais.

Prieš dvi dešimtis metų vieno rajono „Poezijos pavasarėlio“ autorių kūrinius vertindavo literatūros kritikas Ričardas Pakalniškis. Pamenu, ne iš karto supratau, kodėl po vieno mano eilėraščio posmelio („Diena tolyn nurūko, / ir kas gi ją pavys? / nubrido pievon rūkas / ir ganos lyg avis“) kritikas kaip trūkumą parašė tokią pastabą: „Per gražu!“ Tie žodžiai man tada buvo tarsi raktas į pažinimą, pradėjau suprasti paprastą tiesą, ko reikia skaitytojui iš autoriaus. Tada antrino ir Valdas Kukulas, kad rašyti reikia taip, kad skaitytojas iš pirmo karto ne viską suprastų, ką norėjai pasakyti. Tai jam turi ateiti per norą dar kartą skaityti, mastyti ir suprasti.

Ir dabar jaučiu nostalgiją aniems laikams, kai tokie žymūs literatūros kritikai ėjo pradedantiesiems į pagalbą, aptarinėjo, gyrė, kritikavo… Kas padės šiandien pradedančiam autoriui suprasti jo kūrybos svarbą, patarti senatvei skirtais pinigais neužgriozdyti pastalių, sandėliukų ar palėpių niekam nereikalingomis knygomis?