Apie:
Rusų poetė, prozininkė. Gimė spalio 8 d. Maskvoje. Tėvas, Ivanas Vladimirovičius, buvo Maskvos universiteto profesorius, žinomas menų gerbėjas, vėliau tapo Rumiancevo muziejaus direktoriumi ir įsteigė dabartinį Valstybinį A.S. Puškino vaizduojamojo meno muziejų. Motina, surusėjusi lenkų – vokiečių šeimos palikuonė, buvo talentinga pianistė. Mirė 1906 m. palikusi vyrui auginti dvi dukteris.
M.I. Cvetajeva vaikystę praleido gyvendama Maskvoje ir Taruso vasarnamyje. Iš pradžių mokėsi Maskvoje, vėliau Lozanoje ir Fleiburge. Būdama šešiolikos metų išvyko į Paryžių, kur Sorbonos universitete klausė senosios prancūzų literatūros istorijos kurso paskaitas. Sulaukusi vos šešerių metų jau rašė pirmus eilėraščius (rusų, prancūzų ir vokiečių kalbomis). M.I. Cvetajevos kūryba spaudoje pasirodė, kai jai buvo šešiolika, o būdama aštuoniolikos, slaptai nuo tėvų, išleido pirmą knygą Vakaro albumas (Вечерний альбом). Jos debiutą gerai įvertino V. Briusovas, N. Gumiliovas, M. Vološinas.
Nežiūrint nemažo amžiaus skirtumo M.I. Cvetajeva, susipažino su M. Vološinu ir pradėjo su juo draugauti. Ji daug kartų vyko pas jį į svečius. Jos eilėraščių rinkinius pradėjo leisti vieną po kito. Publika pamėgo rašytojos kūrybą. M.I. Cvetajevos eilės originalios, jų negalima priskirti nė vienai tuomet Rusijoje buvusių literatūrinių srovių.
1912 m. M.I. Cvetajeva išteka už S. Efrono, kuris tampa ne tik jos vyru, bet ir pačiu artimiausiu draugu. 1914 – 1922 m. M.I. Cvetajevai buvo kūrybinio polėkio metai, jos eilės tampa brandesnės, labiau išjaustos, tobulėja forma. Tais metais ji daug rašė, bet savo kūrinių neskelbė. Gyveno Maskvoje. Spalio perversmo Rusijoje ji nepripažino ir laikė, kad jį įvykdė ne normalūs šalies piliečiai, o „šėtono jėgos“. Literatūriniame pasaulyje M.I. Cvetajeva tarsi nepritampa, laikosi atskirai.
1922 m. M.I. Cvetajevai su dukra Ariadna leido išvykti į užsienį pas vyrą, kuris tuo metu jau buvo Paryžiaus universiteto studentas. Iki to jis tarnavo Denikino kariuomenės karininku ir, generolui Rusijoje pralaimėjus, jis pasitraukė į Prancūziją. Išvykusi iš sovietinės Rusijos, M.I. Cvetajeva su dukra apsigyveno Berlyne, po to trejetą metų Čekoslovakijoje Pragos priemiestyje. Kai 1925 m. gimė sūnus, šeima persikėlė gyventi į Paryžių. Emigrantinis gyvenimas buvo gana sunkus, jiems teko patirti daug skurdo. Trūko pinigų, teko gyventi priemiesčiuose. Nežiūrint jokių kliūčių, M.I. Cvetajeva visą laiką kūrė. 1923 m. Berlyne pasirodė jos knyga Amatas (Ремесло), kurią labai palankiai įvertino literatūros kritikai. 1924 m. būdama Pragoje, parašė poemas: Poema Kalno (Поэма Горы), Poema Pabaigos (Поэма Конца). 1926 m. pabaigė rašyti poemą Pelių gaudytojas (Крысолов), toliau rašė poemas Nuo jūros (С моря), Poema Laiptų (Поэма Лестницы), Poema Oro (Поэма Воздуха) ir kitas.
Daugelis jos parašytų kūrinių liko nespausdinti. Iš pradžių rusų emigrantai M.I. Cvetajevą laikė sava ir visokeriopai ją rėmė. Netrukus, pamatę kokia ji savarankiška, nenuolaidi, iš visos širdies atsidavusi kūrybai, nuo jos nusisuko. Greitai M.I. Cvetajeva patyrė visišką vienatvę. Ji nedalyvavo jokiuose emigrantų politiniuose ir literatūriniuose žaidimuose. Pamažu prarado visus gerbėjus, kuriems galėtų paskaityti savo kūrybą, padiskutuoti, pasitarti, pasidžiaugti. Jos vienatvė buvo sunki, nes teko gyventi ne tik be draugų, bet ir be knygų, be savo skaitytojų.
1928 m. Paryžiuje M.I. Cvetajeva, dar būdama gyva, išspausdino paskutinį savo eilėraščių rinkinį – Po Rusijos (После России), į kurį įėjo 1922 – 1925 m. kūryba.
1939 m. M.I. Cvetajeva su vyru ir dukra, negalėdama pakęsti fašistinės tvarkos Europoje, neradusi atramos užsienyje, grįžo į sovietinę Rusiją. Ji rašė: „Aš nepritapau emigracijoje, nes aš nebuvau emigrantė, mano dvasia, t.y. oras ir užmojai – ten, į ten, iš ten“. Rusijos valdininkai jai vėl suteikė pilietybę. Ji svajojo, kad grįš į Rusiją „geidžiamu ir laukiamu svečiu“. Ta svajonė buvo pigios sovietinės propagandos sukurta iliuzija ir ji niekaip nesiderino su M.I. Cvetajevos principinėmis pažiūromis. Ji rašė: „Man nereikia žiūrėjimo taško, man reikia paties matymo“.
Kai tik M.I. Cvetajeva atvyko į savo „pažadėtąją žemę“, Stalino ir Berijos saugumiečiai jos vyrą ir dukterį tuoj pat suėmė. Poetės sesuo Anastazija, kaip nepatikima sovietų valdžiai, į gulago lagerius buvo išsiųsta anksčiau. M.I. Cvetajeva, gyvendama Maskvoje, pamatė, kad niekas jos čia nelaukė. Vienatvė tapo dar ryškesnė ir klaikesnė. Nė kiek nepasikeitė ir pragyvenimas, nes niekas nespausdino jos knygų. Teko skurdžiai gyventi iš uždarbio, kurį gaudavo kaip vertėja.
Prasidėjus 1941 m. karui, M.I. Cvetajeva su sūnumi buvo išsiųsti gyventi į Sibirą, į prie Kamos esantį Elabugos miestą. Čia poetei nebuvo leista dirbti net indų plovėja. Išsikankinusi, nebegalėdama pernešti skurdo, visiškai pažeminta, neturėdama nei darbo, nei uždarbio, dar labiau spaudžiama vienatvės, 1941 m. rugpjūčio 31 d. viena talentingiausių Rusijos poečių, M.I. Cvetajeva, pasikorė. Jos kapas ir laidojimo vieta nežinomi.
Rusų rašytojas Paustovskis prisimena: „Pasternakas atėjo padėti susiruošti kelionei ir atsinešė virvutę, kuria norėjo perrišti lagaminą. Jis gyrė jos tvirtumą, juokavo, kad ji tokia stipri, jog atlaikys viską, nors karkis ant jos. Vėliau Pasternakas sužinojo, kad Cvetajeva pasikorė būtent šita virvute, ir niekada negalėjo sau to atleisti”. Po motinos laidotuvių penkiolikametis sūnus pasakė: „Marina Ivanovna pasielgė teisingai”.
Kūrybos bruožai
M.I. Cvetajevos kūryboje ryškiai atsispindi poeto – svajotojo ir teisėjo konfliktas su realiuoju pasauliu. Iš knygos Gulbių dejonė (Лебединый стон) eilučių skaudžiai ir jaudinančiai liejasi buvusios senosios Rusijos žūties rauda, caro šeimos tragiško likimo liūdesys. Sukuriama nemaža evangelinių įvykių interpretavimo vaizdų. Poetė talentingai operuoja ir naudoja savo kūryboje siužetus ir veikėjus iš įvairių epochų istorinių sakmių ir padavimų. M.I. Cvetajeva rašė ir proza. Tai esė apie Puškiną, Vološiną, Bielą, Rusijos epą ir lyriką, meną ir rašytojo sąžinę.
M.I. Cvetajevos gyvenimas – ryškus tikrojo ir gerojo donkichotizmo pavyzdys, liudijantis koks įžvalgus, pranašiškas ir amžinas yra Servanteso kūrinys.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Ji spindi žavesiu slaptu...:pasaulio meilės lyrika / sudarytojas Julius Jasaitis. – Marijampolė : Ramona, 2000. – 276 p.
