Juozas Erlickas gimė Stalino mirties dieną, 1953 m. kovo 3d. Svirkančiuose (Akmenės r.). Baigęs Viekšnių vidurinę mokyklą, 1971-75 m. studijavęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbęs Gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku, pirmąją humoreskų knygą Kodėl? išleido 1979 m. Nepriklausomybės metais tapo aštriausiu sovietinės mąstysenos ir elgsenos stereotipų kritiku, o jo pavardė virto absurdiško komizmo sinonimu (erlickynė). Knygoje Raštai ir kt. (1987) Erlickas atsiskleidė kaip plačios žanrinės skalės humoristinis rašytojas, gebąs sujungti parodijinių eilėraščių ciklus, epigramiškus rubajatus, humoreskas, ironiškus laiškus ir apybraižas į mozaikinę stambaus kūrinio kompoziciją, kur veikia tie patys personažai ir kartojasi panašios gyvenimo kvailumo bei nekintamumo situacijos. Jis nekuria satyros, kuri tirštindama spalvas demaskuotų vieno ar kito negatyvaus reiškinio nenormalumą. Jo išeities taškas - juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma. Todėl jo tekstuose nėra didaktinių teisuolio ir visažinio sprendimų, būdingų satyrinei literatūrai.
Erlickas paprastai kalba ne savo vardu, o užsidėjus primityvaus žmogelio, grafomano, iškvaišusio viršininko kaukę. Eilėraščiuose jis imituoja sentimentalių romansų ir šlagerinių dainelių jauseną, įsijausdamas į tam tikrą psichologinį tipažą arba parodijuodamas žinomus kūrinius, kaip T.Tilvytis. Erlickas lengvai valdo sudėtingą eiliavimo techniką, žaidžia kalambūriniais sąskambiais ir epigraminėmis užsklandomis, kurdamas ironiško tono visai modernios - keturvėjiškos - lyrikos posmus. Prozos humoreskų ir dramos scenų personažai, atėję iš jausmingų bei ironiškų eilėraščių, juda kaip prisukti manekenai uždaroje erdvėje tarp buities absurdiškumo sienų, kurių negali nei perprasti, nei peraugti. Toje erdvėje niekas nesikeičia: sakomos iškilmingos prakalbos, laukiama atvykstant labai didelio viršininko, iš Ugandos atsiunčiamos naujos herojinės staklės, vyras slepiasi spintoje, kad nesupykdytų autoritetingo žmonos meilužio. Žmogeliai stumdosi smulkiuose kivirčuose, nepajėgdami vienas kito suprasti: tas šaukia apie gaisrą, o anas kalba apie futbolo rungtynes. Po visų bergždžių spurdėjimų jų akyse lieka vietinės reikšmės liūdesys. Tik Pranas P.Blinkevičius, nelaimingas patetiškų eilėraščių kūrėjas, nutaria pasikarti - be jokios regimos priežasties, tik todėl, kad dar niekada nebuvo pasikoręs...
Nepriklausomybės laikus pasitikęs groteskinių pjesių knyga Gyvenimas po sniegu (1991), kurioje veikia Stalinas, Berija, Dekanozovas, Guzevičius, o vietiniai saugumiečiai ir partiečiai įnirtingai priešinasi Lietuvos nepriklausomybei (Kad sugrįžtų vanagai iš anapus ir išsidalintų dvarelius?), Erlickas, Lietuvos aido bendradarbis, labai aiškiai lokalizavo komiškąjį būties absurdiškumą sovietinės sistemos išugdytoje subkultūroje. Aštriais štrichais jis kūrė apibendrintą homo sovieticus portretą. Autorius ir kalbėjo jo vardu. Erlickas taikliai fiksuoja lūžio epochos tipiškas realijas, vertybių pervartas, drumzliną psichologinį koloritą, pridengęs ironija tramdomą pasibaisėjimą, o gal ir neviltį (policininkai reketuoja, valdininkai septyniskart paima kyšį, o nieko nepadaro, vaikigaliai užplumpina kiemsargį, o motina pataria: Išmeskit į konteinerį. Kitą paimkit). Jo tekstai - ryškiausias šio pereinamojo etapo ironiškasis metraštis.
Knygoje Aš moku augti - rinktiniai populiaraus rašytojo, poeto, eilėraščiai, mėgstami įvairaus amžiaus skaitytojų. Eilėse - satyriškas ir drauge romantiškas požiūris į vaikystė, gamtą, praeitį:
Augti – smagu! Užaugti – neblogai. Blogiausia – peraugti.
Peraugėlio gyvenimas liūdnas. Nebeskiria kiaulės nuo debesies, nebesidžiaugia lauko akmenėliais, tik vargsta pats augindamas akmenis inkstuose.
Nei grožio, nei naudos.
Tai sykį ir pagalvojau: ar ne geriau užsiauginti eilėraštį? Jį lengva prižiūrėt, jam gana šilumos ir gerų žodžių.
Net ir užaugęs eilėraštis nepuola žmonių, bet sergsti juos nuo peraugimo.
Amen.
Tirštos vaizdinės faktūros pasakojimą Erlickas plėtoja netikėtomis trajektorijomis, naudodamasis paradoksu kaip pagrindine mąstymo priemone. Stiprios ir turtingos literatūrinės atminties rašytojas (vienas įžvalgiausių ir kritiškiausių recenzentų), jis suteikia savo žodžiui grakštumo, išmoningai žaisdamas kultūriniais kontekstais ir viešosios kalbos stereotipais. Jo humoras turi stiprią sintetizuojančią galią ir, tik silpnėjant paradokso šuoliams, pereina į komentatorišką aprašinėjimą. 1997 metais J. Erlickas gavo Nacionalinę premiją, jo vardu Vilniuje pavadinta kavinė, kartu su džiazo muzikantu P. Vyšniausku jis įdainavo audiokasetę savo eilėraščių tekstais. Šiuo metu Erlickas dirba Lietuvos ryto redakcijoje.
Bibliografija:
Kodėl? : [humoreskos]. - Vilnius : Vaga, 1979. - 139 p.
Raštai ir kt. : humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. - Vilnius : Vaga, 1987. - 350 p.
Gyvenimas po sniegu : pjesės. - Vilnius : Vaga, 1991. - 265 p.
Bilietas iš dangaus arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu : eil. nesuaugusiems. - Vilnius : Vyturys, 1990. - 111 p.
Žalias pareiškimas ir kiti eilėraščiai : [vyresniam mokykliniam amžiui]. - Vilnius : Vyturys, 1992. - 68 p.
Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose : eilėraščiai : [šimtas giesmelių]. - Vilnius : Alma littera, 1995 Kaunas : Spindulys). - 158 p.
Viršūnės ir kelnės, arba Tūkstantis ir viena naktis su Ezopu : [recenzijos]. - Vilnius : Vaga, 1995 (Poligrafinių paslaugų įmonė). - 302 p.
Knyga. - Vilnius : Tyto alba, 1996; 1998. - 469 p.
History of Lithuania : [proza, eilėraščiai]. - Vilnius : Tyto alba, 2000 (Vilnius : Vilspa). - 574 p.
Aš moku augti : eilėraščiai ne suaugusiems. - Vilnius : Tyto alba, 2003 (Vilnius : Spaudos kontūrai). - 435 p.
Apreiškimai : 366 / Juozapas ; surinko beigi spaudai parengė Juozas Erlickas. - Vilnius : Tyto alba, 2003 (Vilnius : Spaudos kontūrai). - 372 p.
Prisimynimai : [proza, eilėraščiai]. - Vilnius : Tyto alba, 2004 (Vilnius : Vilniaus spauda). - 463 p.
