Pašaukimų mįslės

Jei gali, spragtelk pirštais – patvirtink, jog man pasirodė,
kaip ji ėjo krantais plaukuose žongliruodama vėją.
Tai didybės minutei prilygtų tik epas ir odė,
bet prilygti merginai, kuri ant blakstienų stovėjo
tartum lygsvara būtų slapta jos vaikystė antroji,
nebegali jau niekas – aš pats mėginau atsistoti.
It grakšti Elena mano prieširdy slūgsančioj Trojoj,
lyg vaizduotėje gimus daili Afroditės klastotė
nuginkluoja žvaigždes, mėnesieną – aš stoviu beginklis,
įsikniaubęs žvilgsniu į jos lengvą plevenantį žiurstą.
Kol Achilo link ritas Troja, su trenksmu per pakinklius
zvimbia tylos ir mano atlėpusios ausys apkursta.
Įdomu, ar Bethoveno buvo atlėpusios irgi,
ar Elizai patiko jo skaudžios, elegiškos natos?
Aš deduos prie svajoklių, kurie kompozitoriais sirgę,
nors dar niekad neteko sukurt „Mėnesienos sonatos”,
nors iš meno nėr duonos, esu užsikrėtęs poetas,
o viena dešimtoji manęs trokšta aktorium būti.
Kaip suspėti visur? Gal tikrai mano yris per lėtas
šioj gyvenimo upėj, sraunioj ir niekingai trumputėj?






*žodžiai žiurstas ir lygsvara kūrinyje pavartoti sąmoningai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne jie pakeisti prijuoste ir pusiausvyra.