Kritulių metraštis

Šitiek grožio aplink tarsi krėstų kas dievišką medį.
Jei gali, pasislink, leisk ir man iš arčiau pažiūrėti,
kaip vasnojant žiedadulkėms žmonės pavasarių gedi,
kaip nektaras lašnoja pro kvepiančių liepžiedžių rėtį.

Neužstoki šviesos – ašaroja pritvinkusios akys,
smėlio laikrodžiai vėl smilteles pagal Grinvičą pilas.
Nūn, Anchelis čiurkšlėm iš dangaus nusileidžia patrakęs,
lig spalvingoj rudens akvarelėj suirs chlorofilas.

Darganotąjį derlių išsiveža Grįžulo Ratai –
už kiekvieną sudžiūvusį lapą po tūkstantį snaigių.
Krinta nuomariu šiaurės žvaigždė, septyni jos karatai
išsibarsto spindėt ir tasai spindesys nesibaigia,

kol gyvenimas paskiria plotą, medžioklinę rentą
ir ant amžiams prigulusių grumstais vis krenta, vis krenta...