Ar tylėjimas išgirstas

Medžiai kraipo – pasitinka puolusią saulę,
Žiburius šąla, bet keliasi merdėti gatvės,
Jų gale pilnatis juodą drobę skalauja,
Ten gale mano žvilgsnis palieka šlepetes.

Drobulėlės alsavimas – sfinksas benamis –
Ima būgną ir muša žingsnius - tų, kur dingo
Skint vynuogyne nors sodui žydint gyveno,
Kur dalino save iki liko tik smiltys.

Taip kas naktį klausausi, kol šoku pro langą
Vytis savęs, nes ir pačio girdisi žingsniai
Gatvių gale – aš bėgu į juodą ir veltui
Bandot tolyn mano kiaurą valtį nuirti.

Tik šešėlis kaip kelias: ilgėja, trumpėja,
Ir kas naktį pasikariu finišo juosta,
Atsiduodamas degančios gijos verpėjai,
Kad dienai parduotas vėl į šipulius nokčiau.