Kai juokiasi vėlės

Tik pažvelkit koks Vakaras – iškeitė suodiną švarką
į žvakelėmis mirgantį, kerintį šventinį fraką.
Renkas žmonės – rankovę išlygina, skverną sutvarko.
Dabita susijaudina – dvylika užanty plaka –
tačiau niekas nemiega, tik rimsta – ir Vakaras lieka
prie nakties prisišliejęs, sunėręs rankas, susimąstęs,
įsiklausęs į rimstančioj sąžinėj šliaužiantį slieką.
Virš Romainių nakvojantiems paukščiams atsiveria skląstis,
ir, iškišę snapus iš lizdų, jie čiulbėti nedrįsta,
kol aplink naktinėdamos dangiškai juokiasi vėlės.
O gyvieji vis plūsta į aikštę, liepsnelėmis grįstą –
tarp gyvųjų ir aš rusenu į maldas įsivėlęs.