Sintaksė moterų žavesiui

Žavingas moteris priskirdavau prie architektų,
nors meilė be projekcijų. Jos versdavo svajot.
Bet niekad nė vienos nepažinau, ir, jei netektų,
manyčiau, kad jų šypsenos – taškai ant i ir j
be galo melodingam sakiny, kuris per ilgas
jaunuoliui, rašančiam dailyraščiu ir be klaidų.
Nurijęs Klėjos žvilgsnį, plunksną rašalu suvilgęs
rašau: „Žavingos moterys nešioja daug veidų –
tiesiog aš nuolat sutinku jas, dėvinčias žavingą. ”