Išeivis

Aš pabundu, kai rytas brėkšta, kad rasa suvilgyčiau akis,
ir plyšta prieširdžiai nuo arfom tyvuliuojančių oktavų.
Esu bežadis skausmo vieversys, todėl giesmė nepasakys,
jog ilgesio dermių negalinti pamiršti arfa – tavo.

Šis rytas vienas tų, kuomet nesugebu įmint kvailos mįslės.
Našlaitės drebančios po mano langu moka būti vienos.
Kažkas, ko gero, vienišas jas pavadino ir neprisilies
prie ošt nutilusios pušies peiliu suraižyto kamieno,

kaip aš neprisiliesiu prie tavęs, nors būsiu mintimis greta,
sapnų stygas pabrazdinsiu, kad jos tau miego valsą grotų.
Daug persirgau ligų, bet šįkart komplikacija reta –
kai lieka tik širdis, nes patyliukais išeinu iš proto.