Man patinka lietus

Man patinka lietus, tyliai kapsintys medžiai patinka,
apskriti ratilai lyg balutėse žuvys kvėpuotų.
Aklo vaiko žvilgsniu lupinėju pageltusį tinką,
nors žinau – jis ir pats nubyrėtų į lapkričio puotą,

kurioje užliūliuoti siūbuoja beržai – lingu lingu,
vėjo blaškomi skimbčioja taurėm pašiūrės varpeliai.
Tartum žingsnių čežėjimu vaikštau tarp sielų derlingų,
švelniai riekdamas kąsnį tylos savo krebždančiai pelei.

Pamirštu kas esu, išgaruoju į drėgmę pavėsių,
kur dulksnojančios akys į kritulius verčiasi smulkiai,
nes ruduo greit nupliks – daug greičiau nei batus suavėsiu.

Man patinka lietus, nors dažniau jis pritvinkęs minoro,
o lašeliai – tik laikiną viltį suteikiantys mulkiai –
jų apgautas galiu nors trumpam prisiliesti prie norų.