Romantika iš lašelinės

Kai lašas po lašo į taurę kantrybės varvėjo
per nemigos bėgius vagonai į atlapą stotį,
impalos akim bailiai klausei – nuo škvalo ar vėjo
šešėlių nėštumas? – Tu klaikiai bijojai pastoti.

Sangviniškas juokas tėvystės hierarchijų sosto
drebėjo lyg priekaištų gervės sparnai susigūžę.
Krūtinėj perkusija pliekę timpanai neglosto,
ir įspūdis toks, kad po kojomis verksmo pridužę.

Dygsniavimo dūriais lijundra vis lašas po lašo
dar dilgčioja protarpiais tartum dorovę nutirpus.
Neblėstanti meilė – tai raštas aklųjų, kai rašo

ne mylinčios rankos, o plunksna – minčių samurajus,
kurio paveikti – netgi baimės šaukliai tampa tirpūs –
kol kerinčiai plaukia danguj apsiblausimų rajos.