Žirgyno klystkeliai

Obuolmušėmis vakare pavirsta juodos naktys,
Kol sapnininkas iš sapnų susivynioja ritę,
Ir spynos, kuriomis rakindavom geismus – beraktės,
O akys žiba lyg ten begalės žvaigždžių prikritę.

Tamsos štriche baikšti kumelė neturėjus šeimininko,
Taip jautriai pasagas įmynusi kinkuoja upei –
Akimirką ji primena tave ir gert įninka,
Tačiau vienintelė tėkmė žinos, ar saldžialūpiai

Žirgai, kurie ragauja vandenį tyloj paklydę,
Ir stoja piestu prunkšdami niūriem pakrantės uosiam.
Tik švintant pasimetusieji grįžta į arklidę,
O mudu tiek pasimetėm, kad aiškiai pavėluosim.