Tavo prijaukintas

Vangiai vakaras murkia tyloj pro voratinklio ūsus,
Išsitiesęs ant persiško kailio - naktų žigolo.
Tu užmerki Bagiros žvilgsnius lyg nebūtum suklusus,
Bet murkimas stiprėja, nurimti neleidžia. Galop

Atidarius širdies langines ir pravėrusi vokus,
Iš vardinio dubens mėnesieną, šešėlius laki.
Jis ateina minkštom letenėlėm tau dar nesuvokus,
Įsiliedamas graužia rainelę kaip krislas aky.

Tik vėliau supranti, jog kažkas šiąnakt pavogė miegą,
Nes kaskart jo mažėjo - jau aibė naktų iš eilės.
Juodas vakaras, tas, kuris laisvas ir vienišas mėgo
Pasivaikščiot, nuo šiolei ant tavo palangės gulės.