Mano kompasai pameta šiaurę ir krypsta į Ventę,
Saulės laikrodžiui perkant pavėsį už saują sekundžių,
O per radijo paskaitą sakė, kad reikia gyventi
Ir minėjo - orai bus geri - gyvenu - nesiskundžiu.
Nenusprendžiau, kodėl iškeliauju, tik sieloje maga -
Gal sutiksiu tave ir iš džiaugsmo net aiktelsiu baugščiai.
Sapnuose vis regiu į marias išsišovusį ragą,
Nesiliauja kartot jo gausmai - ten žieduojami paukščiai.
Šįryt mažas čiurlys į langelį vienatvės pabeldęs,
Su saulėgrąžų puokšte snape nepasakė, nuo ko jos.
Pamaniau - gal tai ženklas, jog miego gana - reikia keltis -
Tik po to pastebėjau - kažkas man apželdino kojas.