Ūmios naštos

Tavo juokas prinoksta ir beria vaisius man į ausį
Lyg nusvirusios šakos obels taip gūsingai nukrėstos.
Vien akių žvitrumu ir mirgėjimu jausmą įausi -
Tu audėja nuo seno, o nosies galiukas toks riestas,
Kad luoši angelai juo nučiuožę pasveiksta iš karto.
Tartum deivė, užmetusi tinklą iš įgeidžių valties,
Neišduodi, bet trokšti slapta, kad laimikis ištartų
Tuos žodžius, nuo kurių sąla širdys, atleidžiamos kaltės,
Stuomeningom šaknim, rodos, amžius kerojusios žemėj.
Mano vyriškas pradas įvertas į vaikišką plyšį.
Štai kodėl mudu stovim abu nekalti ir bežemiai -
Ar kada gyvenai, kai, atrodo, nuo liūdesio plyši?

Kai sunku susipilt sau marias iš vienintelio lašo,
O sudužus tikiesi, jog šukės išganymą neša.