In ir Jan

Neišverktos naktys - tik krislas aky.
Žvaigždėti klevai ją suvarpė.
Nors peršti, tu būk Ištvermė - nesakyk,
Jog drumstas vanduo - tai tik terpė,
Itin palanki dumblių veislėms, ir tiek.
Kol drumsčiasi skaidrūs paviršiai,
Tu auk pamažu, pamažu sutvirtėk,
Ir, dumblą praaugus, pamirši
Dienas, kai raudoms trūksta ašarų, kai
Pritrūksta net rudeniui lapų,
Kai lietvamzdžių liūtį po lašą rūkai,
Pritildai gedėjimą plepų.
Vienatvė šalta ant palaukių rasos,
Tau brendant per liūdesį klampų,
Atverk savo tiesą žiupsneliui drąsos -
Jauti? - In ir Jan vėl sutampa.