Robotas ir Ruduo

Jau ruduo ir nereikia kalbėti,
Ir nereikia minėti jo vardo,
Kai lašai išsidėsto ant skėčio
Suformuodami aikštę Monmartro,

Kai palinksta virš miesto likučių,
Vienas karklas ir vienas lokys,
Ir abu, tartum dieviški būtų,
Padalina šį miestą į tris,

Ir nereikia žiūrėti į dangų,
Nes dangus, nepažįstamas toks,
Tiesia ranką ir galvas nukanda
Paskutiniams rytų traukiniams,

Nes užtenka, kad baigiasi sapnas
Ir iš sapno pabundam kartu,
Net jei tobulas rudenio veidas,
Neatleidžia jokių nuodėmių.