Tylos viešnagė

Tą vakarą pasikviečiau tylos į kabinetą.
Norėjau apie mūzas ir įkvėpimus kalbėt.
Jos perregimą šydą, angelais nukabinėtą,
Susižavėjęs pašnibždom pagyriau tête - à - tête.
Nors išdidi, viešnia nusišypsojo gan maloniai,
Nebylų „ačiū“ lūpomis suspaudusi plonai,
Švelnia ranka paglostė vešlią pasmakrę bolonei,
Ko gero, moteriškai jausdama, kokie planai
Sukiojas mano netikėtai skystančioj makaulėj.
Subtilios etiketo formos liko pakelėj -
Karštų minčių kely likau pigi instinktų kiaulė.
Tyla tai perprato, įtempus smakrą prakauliai,
Truputį pyktelėjusi, nejaukiai atsistojo,
O aš, nebegalėdamas ištvert daugiau, tuojau
Ėmiau barbent į stalą pirštais - triukšmui asistuoju -
Tariau, ir neramus prie jos iš lėto priėjau.
Ji nesimuistė, priešingai, net elgės kaip koketė,
Nors blyškūs skruostai, juos palietus, buvo per kieti.
Tik vienas Dievas žino, kaip norėjau ją turėti,
Ir saldžiai nusispjaut, ką pagalvos kiti.
Aš visuomet manydavau, jog tylos gražios esti,
Kai tekdavo paskęsti liūdesingoj savasty,
O ši... arba be priekaištų mokėjo apsimesti,
Arba manos vaizduotės vaisiai noko per prasti.
Ji glaudžiai apsivijo pirštinėmis apie kaklą,
Ir smaugiamas jutau, kaip skleidžias mūs širdžių laja,
Jutau, kaip stipriai užgulė tamsa ir tapo akla
Tysoti paslaptingai spengiančioje tyloje.