luošystės

šešta.

susenęs viduj
tik išorėj 22.
tykus pailsau
ir rankos į tekantį
vandenį.

ikonose
šventųjų paakiai sutinę.
verksmas ir nemiga.
belieka kartoti

esu panašus į tave.
į save. į kiekvieną
kybantį savo namuos.
vienatvė ir
mano juodumas tapatūs.

norėčiau į miestą
kur amžiais ruduo.
ir tavo šviesa
- - - tik kitokia.

septinta.

kava ir cigaretės-
tiek teliko
iš berniuko palikusio
brydę sniege ir
vėžias rogučių.

vėžiauti vadinasi sirgti.

dėmės vaikystės paklodėj
vėjų nuoplaišos į delną
į vėstančią kavą dienos
ir meldimas
bet jau kitoks-
deformuotas.
bespalvis.
tuštuma neplautom vyšniom
prakvipus ir akys
liūdnos lyg kaimyno
kuris kiaules mums pjaudavo.

dūmai dūmai
ir vienatvė

aštunta.

sušalai? siaubingai.
baltumas nenusitrina
ir negaliu sakyt
kad susitepęs
paženklintas aplietas
tik ranka keliauja
nuo puodelio peleninės link.
smilkimas.
net rūkančios moterys
nebegražios.
ir jų pirštai keistai vienodi.
ir akys.

žinau kad nesi.
tik apsimetu.

devinta.

kai mirusieji meldžias
būtina tylėti.
visi kartu su jais.
nudriskusių sienų vienatvėj
budintys
priešaušrio minutėmis nuogi
į savęs plėšymą skiautėm
per nugarą pelenais nulietą.

lyg spengtų kas plente
suvažinėtom varnom
per akis vaikiški batukai

perregimas lyg šventasis
prašantis išmaldos.
anie stovi vorele ir tik
gūžčioja pečiais-
keltininkas niekad neima
skolon.

ir vis dar kadugiu-
pasiimk tą kvapą,
viešpatie