Maldalaiškis

Mano meilė kasdien panašėja į dvesiantį aviną,
Prie kurio net vilkolakių nuojauta nekiša pirštų.
Rodos, svetimos motinos tavo vaikus pasisavina,
O baisiausia, kad šie, dar net gimti nespėję, numiršta.
Akys mirga savaime ir ašarom liejas į sakinius,
Elgetaujanti siela per naktį neranda nakvynės,
Nors esu trumparegis, prieš maldą pasidedu akinius -
Užsimerkęs jaučiu kaip į paširdžius kalamos vinys.
Neįstengia balanos rusenti, kai skleidžiasi poteriai,
Nes ugnis per silpna, kad sudegintų liūdesio raišką.
Mano šnabždančios širdgėlos skirtos apakusiai moteriai -
Ji nustojo regėti anksčiau negu perskaitė laišką.