Mankurtai

Nereikia žodžių - iškalbingai spragsi malkos,
Į mūsų rūbus laužo dūmai smelkias.
Esi soti, nors ir apsimeti išalkus,
O gal net nežinai, ką reiškia alkis.

Prabyla žvilgsniai tartum paskutinį kartą
Stebėtume išsiskyrimo ugnį
Ir trokštantį amūrą, ant šakos pakartą,
Tarp mūsų atsivėrusioj bedugnėj.

Bet, jei yra dar vietos mums vieningai plakti,
Neslėpk, brangioji, pasakyk man, kur tai?
Leisk apkabint tave tvirčiau šią trumpą naktį,
Kurioj apsigyvenom lyg mankurtai.