Apkasų nuotaika

Tvarkingai sugulam į stingančią komforto daubą.
Prisimenu. Pas senelius sode avietes skyniau.
Neragavau tragedijos ir negirdėjau siaubo.
Tik uogų skonį pamenu, kai žaisdavom slėpynių.

Patikdavo žaidimas tas, kuomet manęs ieškojo.
Pirmiau surasdavo kitus – buvau gerai įgudęs.
Kai žvalgas šnipinėdavo, pažindavau iš kojų.
Gulėdavau ramiai prie spengiančios tylos prigludęs.

Dabar mes ne vaikai, bet esam priversti slapstytis.
Žaidimo taktika, strategija į kovą išsilieja.
Tolstojus imtų be užuolankų taikos rašytis.
Nuo jo laikų karai ir technika patobulėjo.

Tad gulim mes tokioj dauboj, pripildytoj dejonės.
Pro optinį taikiklį pasitinkame žiaurumą.
Drąsius vaidiname, tačiau drąsuoliai – irgi žmonės –
Kai noris pasislėpt, bet nerandi avietės krūmo.