Rododendrui besiskleidžiant kaimo sode, jau išaušę.
Tu skubi atsikelt, nors per naktį beveik nemiegojai.
Plūkto molio asla neišduos kaip ir žydinti kriaušė,
Kai basa jas paliksi ir dumsi į sutartą gojų.
Susitinkam kaip visad prie upės, ant maumedžių liepto,
Kur nejuntamai išsemia laiką vidudienio svirtys.
Dar pabūk nors šiek tiek, nesvarbu, kad sugrįžti paliepta.
Man kasdien vis sunkiau su tavim ligi rytdienos skirtis.