Gegužės sniegas (parafrazė pagal Nevandens „Vasaros sniegas“)

Tavo tirpstantys žodžiai nutolsta
Nuo manęs, nuo takų, nuo pilnatvės.
Už pabėgusio posūkio dūsta
Užpustyta širdis upės gatvėj.

Ir tarp sniego vaiskaus taip arti
Iki meilės – balkono nurimusio.
Kai išduoda pavasaris žiedą – tyli
Lyg bijodamas šnekinti mirusį.

Vakare tiktai belsiuos į kryžių
Su eilinės dienos natiurmortu,
Kaip guru pasiskleidęs vartysiu
Mums likimo žymėtąsias kortas.

Visa tai – ko mums nieks nežadėjo
Nusinešime tyliai į tamsą.
Ir tarp žiedlapių sniego be vėjo
Aš girdžiu tavo mylimą balsą.