Kur paslėptos dienos, kai palube Štrausu skambėjom?
Trimis ketvirtinėmis lūpomis žaidėme mankštą.
Nemindami kojų koncentriškais pusračiais ėjom –
Ratu apsisukti palėpės mums buvo per ankšta.
Įtempdamos rakštį kiekvieną, net gegnės kilnojos.
Ugningu žingsniavimu veikiai užtvindėme gatvę.
Pro atvirą stoglangį liejosi žydras Dunojus,
Trimis ketvirtinėmis manėm sutiksią senatvę.
Kur paslėptos dienos, kai valsas neteko šokėjos?
Kas vakarą žaros po liūdną portretą nutapo.
Ir Štrausas nutilo, palėpės kampe apdulkėjęs –
Trimis ketvirtinėmis pirštą vedžioju ant kapo.