Siuvėjai

Išėjom į naktį, nes dieną kalbėtis nemėgom.
Ant parko suolelio vaidindavom mamą ir tėtį.
Tamsoj, apsigaubę naivaus vaikiškumo sermėgom,
Ieškodavom Dievo, kad jis mums padėtų kentėti.

Žinojom, kad prasmę gyvenime kuriame patys,
Bet kas ta prasmė nežinojom per juodymą nago.
Palikdavom kūnus kaip odą palieka gyvatės
Ir adatom sielų padangėj įsiūdavom sagą.

Prašvitus sugrįždavom vėl pasiryžę tylėti…
Šiandien tu žavi mergina, o aš jaunas vyrukas.
Sėkmingai atliekame vaidmenis – mamą ir tėtį,
Tik naktį nerandam sagos įsiūtos – ji ištrūkus.