Mūsų meilė užtruko

Kai mudviejų proskynoj iškrenta aklinas rūkas,
Ir ciniškos giesmės audrašauklių atgena lietų,
Sunku pripažinti, tačiau – mūsų meilė užtrukus –
Toli, kur pakinta kryptis horizontų saulėtų.

Nemėgstam skubėti, nes mes pernelyg punktualūs.
Kiekvieną vidurdienį dvylika kartų suplojam.
Pabundam anksti, dar prieš švintant, ir jaučiamės žvalūs,
Bet meilę užtrukusią vis pasitikti vėluojam.

Kiekvienas į savo tikybą tvirtai įsikibę,
Sudarom konstantą, nors meistriškai keičiam peruką.
Beveik nesimylim ir vis dar prarandam skaistybę,
Mes laukiam, bet ji neateis – mūsų meilė užtruko.