Ant skydo

Aš rytais sugrįžtu tik ant skydo
Į namus, nors ten niekas nelaukia,
Vien kaimynai sugrįžtančio tyko,
Bet ir jiems į mane nusispjauti.

Dar pamiegu, žaizdas išsilaižęs,
Bet vėl kylu, kad ietis galąsčiau,
Kad ornamentais to paties braižo
Savo skydą dabinčiau iš naujo.

Vakare, kai jau laikas ateina
Stot į mūšį gal šimtąjį kartą,
Palieku aš vėl savo kalėjimą,
Galbūt rūmais kadaise vadintą.

Mūšio laukas tik žvakėm nušviestas,
Kelios knygos ant stiklo lentynos
(ne karinės – ji karo nemėgsta)
Ir paveikslai – tai jos brangenybės.

Ir vėl stoju į kovą betikslę
(mūšio laukas kaip visad tvarkingas);
Aš ginkluotas, o ji juk beginklė,
Aš stiprus, kas iš to – ji galinga.

Tik deja, kad ir ką aš daryčiau,
Apsiginti nuo jos aš nemoku.
Jau sutrupa šarvai nuo jos žvilgsnio –
Nebesiginu, vien tiktai puolu,

Bet ginklus prarandu aš per greitai
(kaip liemenę ir togą nuo kūno),
Suklumpu, o jai tik to ir reikia,
Tad kare aš ir šiąnakt pražūnu.

Jau nepamenam, ko mes kariaujam,
Kaip nepamenam, kiek gi tai trunka,
Tik ant skydo sugrįžt nepaliauju,
Nors žinau, kad mane šitai žudo.