Šventikas

vakarėjant apie ritmingai
besikilnojančias kojas pradėjo
raizgytis tamsi svaigi melsvuma
žmonės keliavo žinomais takais
ir vaikas
mojuodamas deglu paklausė
ar tu esi mūsiškis
slenkant pro ištuštėjusias sodybas
sulodavo šunys
pamiškėje paskutines aukas
medžiojo akli būgno garsai
išsprūdus į laukus
jaučiau kaip veria nugarą
žvaigždė Vakarė
kokia šventė pagalvojau
ir iš karto buvau prispaustas
sunkiu klaustuku
jį tempdamas priėjau
išsiskirsčiusių pirtis kūrenančių
zuikių valdas
mano vargtelėjusios kojos
nebučiavo vakarinės pievų antklodės
bet mano akys buvo jos viešniomis
tad iš lėto tipenau blakstienomis
išvysdamas šmurkščiojančius katinus
klausydamasis varlių giesmių
svaigdamas nuo bepročių drugių piruetų
krūpčiodamas nuo arklių punkštimo
mėgdžiodamas svėres
stebėdamas nykstančią Vakarės vienatvę
ir anksčiau
žymiai anksčiau
negu išdrįsau pagalvoti
kokia slėpininga šventė
buvau trupančiu klaustuku
prikaltas
prie plevenančio
x