Kai varnos klyksmo apakinta tamsa
Užlieja nusvyrančius sparnus,
Mažais gurkšniais gerdamas tylą,
Bandyk suvokti.
Netroškau pavirsti rytmečio saule,
Žavingai vartyti laiko puslapių.
Nenorėjau įvykdyti nuosprendžio,
Bet teko: atgimiau saulėlydžiu,
Užliedama šilumą atokvėpio vėsa.
Juk nemoku nuoširdžiai džiaugtis
Kvailom veido mimikom,
Netgi vaivorykšte.
Nesugebu tapti tikrove,
Kvėpuoti prisilietimais
Ir išlipti iš Tavo svajonių.
Atsiduočiau gūsiams,
Bet niekaip nepersikūniju
Į peržydėjusią pienę.
Jei įstengčiau,
Gal suvoktum ribotumą.