Išpažintis apie pagirias tarp prabudimų gyventi

  „Kiekvienas įžengia tarsi kokia primadona, įsitikinęs, kad jo spektaklis – priežastis, dėl kurios pasaulyje yra žmonių. “

  Dar prieš gimstant, kiekvienas iš mūsų esam laimėję pirmąją savo kovą vardan gyvenimo. Seniai tai būta, bet niekada nepamirškime, kad vardan jo mes finišavom plaukime, maratone ar trumpos distancijos sprinte, kaip rimtai bepavadinsi, vis vien juokingai nuskambės, bet kuriuo atveju, didžiosiose savo lenktynėse, tarp tūkstančių jose dalyvavusių - pirmi. O kokios grūsties būta! Ir kai gimėm ir atsidūrėm šiame pasaulyje, tartum atviram kosmose, savo beribiais toliais mes kaip kokie Tarzanai laukiniu balsu suklikom visam pasauliui, pranešdami apie savo pergalę. Kaip laimėtojus mus nešiojo ant rankų, sūpavo. Kiekvienas turėjom net savo sostą, ant kurio ypatingom progom mus sodindavo, kaip tada dar neįsivaizdavom jį tik puoduku esant. Mus maudė glamonėdami, o išmaudžius, kiekvieną mūsų kūno išlinkimą ištepdavo kvapiaisiais aliejais. Žaislų ir tarnaičių turėjom tiek, kiek persų karaliai. Dar tik liliputams esant, mums bučiuodavo padus tėvai Guliveriai ir šypsodavosi, vos pamatę, kaip išvydus vieniems iš septynių pasaulio stebuklų. Mes pilna burna gėrėm šiltą pieną iš tokio didumo papų kaip iš Alpių kalnų. Mūsų pagaliau ištartų žodžių laukė kaip iš pasaulio valdovų Cezario ar Kleopatros. O prieš užmiegant, mums sekdavo vieną iš tūkstančio ir vienos pasakų. Pirmuosius savo zigzagus mes žengdavom ant tik mums, kitaip tada ir negalėjom pagalvoti, ištiestų minkštų kilimų. Mus iškart vadindavo mažaisiais princais ir princesėm. To dar nežinodami, jais ir jom mes tada išties ir buvom!

  Vaikų darželio futbolo aikštelė mums atstodavo didžiausią pasaulyje Meksikos „Azteca“ stadioną. Būdavo, kad žaisdavom ir Brazilijos „Maracana“ stadione.. „Odinio kamuolio“ varžybos mums prilygo pasaulio futbolo čempionatui, kuriame mes stengėmės žaist tartum brazilai – mums įmuš, kiek įstengs, o mes – kiek panorėsime. Kiekvienos rungtynės tarp kiemo komandų mums netrukus tapdavo rungtynėm tarp pasaulio šalių rinktinių. Per šias rungtynes mes tapdavom tokiais vartininkais kaip Rinatas Dasajevas arba Dinas Zoffas, ir tokiais žaidėjais kaip Mišelis Platini, Diego Maradona, Ziko, Falkao, Sokrates, Rumenigė, Paolo Rosis, Olegas Blokhinas, Boniekas, Litbarskis, Bryanas Robsonas ar Garis Linekeris. Gaila, kad tais laikais dar neteisėjavo Pjerluidžis Kolina, o tai vienam kuriam būtų prisėję plikai nusiblizgint galvą ir teisėjaut kiekvienose rungtynėse. Ar galit įsivaizduot, kad mes pasiskirdavom sau ne tik teisėją, bet ir komentatorių? Ir, aišku, juo būdavo visiems laikams liksiantis geriausiu ekspromto tiesioginiame eteryje meistras Nikolajus Ozerovas. Visi taip ir laukdavo išgirsiant iš jo frazės: „Опасная ситуация..! Гоооол..! Хуй, штанга..“

  Esu daug kuo tikintis, nors nesu tuo įsitikinęs. Dauguma mūsų labai keistai suvokia savo gyvenimo trukmę. Lėtai praslenkančiais metais, o ne dienom taip greitai prabėgančiom ir turbūt niekada nesusimąsto, kad nugyvenus vos 54 metus ir 9 mėnesius, jie pagaliau pasiekia vos 20 000 dienų, gyventų ant Žemės paviršiaus, skaičių. Ir daro klaidą.

  Įsivaizduodami, kaip lėtai praslenka metai, jie neskuba ką keist ir, tik senatvės sulaukę, susigriebia apie prarastus, perniek nugyventus, metus. Besistengiant kalbėt ta prasme apie prasmę, kai toj prasmėj gal net ir nėra prasmės, apie tą prasmę taip prasmingai ir stengtis kalbėti. Gyvenime galima sutikt žmones, kurie turi pilna prisiminimų, bet kuriuose nejauti mąstymo tęsinio, o tik laiko atkarpas. Jie įpratę susipykt su vienais ir nenorintys suprast kitų. Jie teieško dar vienų patvirtinimų savo išankstiniams nusistatymams ir, visai nekeista, juos randa. Jiems tampa viskas aišku iki tol, kol nepasidarytų viskas neaišku. Taip kiekvienas išsiskyrimas su dar vienu jiems palieka dar vieną atkarpą. Galų gale pasišiaušia kaip ežiai spygliais. Bendrauti su tokiais žmonėmis tas pats, kas kiekvienąsyk atsidurti toje pačioje vietoje. Gal dėl tos priežasties daugeliui sutiktų žmonių duočiau vos 5 ar 10 metų, būtent tiek, kiek iš tikrųjų ir gyveno.

  Kiekvienas iš mūsų turim ne vieną, kaip daugelis įsivaizduojam, gimtadienį. Nesvarbu, kad antrasis gimtadienis neretai neturi tikslios datos, bet jis žymiai svarbesnis už pirmąjį, nes per tą gimtadienį mumyse gimsta charakteris. Tokiam gimus, atmetant prisitaikėliškumą ir nepriduodant tiek daug reikšmės loginiais tarpusavio ryšiais suliniuoto gyvenimo suvokimui, mes pradedam ugdyti pačioj pradžioj tradicijas nepaisančius, vėliau vis labiau pasitikint savo jėgom net jas pranokstančius gebėjimus. Taip kažkuriuo metu mes galime pereiti prie visuminio, visą paisančio suvokimo. Ir pagaliau atvert savy Pandoros skrynią. Priartėt prie gelmių, apie kurias niekas ne tik nenori, bet jau ir nebeišgali kalbėt. Tik charakteris, turįs tęsinį, gali bet kada pateikti staigmeną, nes kuomet visą, ką paisai, kad ir kaip kai kurie paisymai bebūtų ne itin malonūs akims ar ausims, panorėjus reaktyvinio lėktuvo greičiu tu visada gali grįžt ten, kur buvai ir atrast kelią pratęst. Juk įsiminus, kad čia jau buvęs, kažkada gali pajėgti išeiti iš bet kokio sudėtingumo labirinto ir parodyt kelią ligi šiol tame labirinte besiblaškantiems. Iš labirinto, kuriame tokia spūstis, kad neretai net gryno oro pritrūksta ir kuriame praradę vilties išeiti, nes pagal liudininkų parodymus jie įtikėjo, kad tokio išėjimo ir nėra, kaip kalėjime kai kurie net savo tvarką sugebėjo įvest. Čia kaip toj pasakoj, kam bėgti, jei galima eiti, kam eiti be perstojo, jei galima sustoti pailsėti, o kodėl sustojus neprisėsti ir pasėdėjus neprigulti. Atsakinėti į tuos pačius klausimus paliekama kitiems, naujojo iš prarastojo laiko beieškantiems. Nors ir girdėjau, kad vėžliai neretai gyvena iki trijų šimtų metų, iki šiol puoselėju viltį, kol dar nė vienas iš matematikų jokiomis formulėmis neapibrėžė iš sulipusių lūpų išleisto cigaretės dūmo trajektorijų visumos, gal anksčiau už juos visa tai apibūdinti galės pajėgti poetė.

  „Viešpatie, suteik mums nuolankumo susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti, drąsos keisti tai, ką galime pakeisti ir išminties, kad atskirtume viena nuo kito... “

  GIORGIO ARMANI DOLCE&GABBANNA VERSACE HUGO BOSS VALENTINO MEXX STRELLSON CALVIN KLEIN DIESEL CHRISTIAN DIOR RICHMOND SALAMANDER NIKE CAMEL LLOYD CHANEL LANCOME MOSCHINO GIVENCHY MERCEDES–BENZ ROLLS–ROYCE BMW JAGUAR PORSCHE SAAB HUMMER HONDA KAWASAKI MARTINI SAMBUCA MARLBORO BARCLAY FINLANDIA ir ABSOLUT

  „O galinga pagunda! – Ir šventieji suklumpa. “

  Kiekvienas, kada tik nori, daro ką nori. Kiek daug gatvėse matau išties dailių panelių, bet neįžvelgiu jose būsimų mamų. Panelės, jei nenorit sugaut į jus nukreipto ir persekiosiančio haliucinogeninio žvilgsnio, dėkit ant viso to papą, nes margos suknelės ir jūsų rankom iš širdies išmegzti megztukai visada išliks madoje.

  Be charakterio gimtadienio kažkurie iš mūsų turi kitokį gimtadienį, kurį mielai švenčia dažniau – kaprizus. Net Rio de Žaneiro karnavale mūsų „ožiukai“ kaip niekas kitas su visais „navarotais“ galėtų „duot vaizdų“ iki „batareikos“ kada pasibaigtų. Tik nepamirškime, kad kuo dažniau švenčiam, tuo ilgesnės pagirios mūsų laukia. Nes viskas šiame pasaulyje turi savo š e š ė l į.

  Girdėjau, kad neretai mūsų kaprizai gali baigtis ir sąmonės praradimu...